Kuomet prieš pusmetį klausiau naują NIN albumą ir žiūrėjau, kokias kosmines technologijas jie ruošia naujam turui – netikėjau, kad kada nors jie gros Lietuvoj. Bet juk Ryga – pakankamai arti.
Koncertas Rygoje – pirmasis iš pavasarinio NIN turo po Europą. Todėl Arēna Rīga savininkai turėjo būti labai patenkinti tuo, kad grupė atvyko savaitę anksčiau ir šešioms dienoms išsinuomavo visą areną tik savo repeticijoms (palyginimui Žalgirio arenos kaina – 80.000 Lt dienai).
Prie minėto pastato stovintys 8 sunkvežimiai su užrašais „stage trucks“ nuteikė rimtai (na, ne 25 Rammstein fūros, bet vis vien grėsminga).
Lygiai 20.00, kaip ir buvo suplanuota, ant scenos pasirodė Cold Cave. Wes Eisold scenoje atrodė kaip Alex Kapranos (iš Franz Ferdinand), tik atsiauginęs ilgesnę grifką ir labai gotas. Dainavo kaip Robert Smith (iš The Cure) ir šoko kaip Depeche Mode fanas per grupės vakarėlį. Jam talkino mergina prie sintezatorių. Ji tik maigė mygtukus, retkarčiais pritardavo dainuodama ir visai nešoko. Per 40 minučių duetas atliko 7 savo kūrybos dainas (tarp kurių buvo A Little Death to Laugh, Love Comes Close, Confetti) ir vieną koverį. Skambėjo šauniai, tik tokia arena jiems per didelė. Kur kas geriau jie susiklausytų pogrindiniame klube, pvz. Kablyje.
Nine Inch Nails scenoje pasirodė kelios akimirkos po 20.00. Keturiese: Alessandro Cortini kairėje prie sintezatorių, Trent Reznor per vidurį prie mikrofono, dešiniau – Ilan Rubin ir Robin Finck. Pastarieji dažnai keisdavo gitaristų, klavišininko ir būgnininko amplua. Iš tokio setupo supratau, kad prieš mus – apkarpyta/ekonominė gyvo turo versija. Vasaros/rudens turo metu NIN turėjo daugiau muzikantų ant scenos, dvi pritariančias vokalistes, galingesnį apšvietimą.
Pradėjo, kaip ir albumą, nuo Fight Club tagline’o. Ir jau po trijų dainų Trentas tradiciškai maloniai pasisveikino su publika „hello, pigs“. Paradoksas – nors pristatomas buvo naujas albumas Hesitation Marks [2013] – iš jo atliko tik tris dainas. Daugiausiai kūrinių skambėjo iš ankstyvojo grupės laikotarpio (iš The Downward Spiral [1994] net 6). Niekas dėl to nepyko. Pats džiaugiaus, kad į grojaraštį buvo įtraukti bent keli gabalai (lyginant su ankstesniais koncertais) iš mano mėgstamo The Fragile [1999].
Pasirinktas repertuaras – gan trankus (kaip ir pridera gyvam koncertui), bet kiek keistokas, turint omeny pastaruoju metu grupės leidžiamą „sterilią“ produkciją. Tiesa, atsikvėpti publika turėjo progų (pvz. Find My Way ir Me, I’m Not). Užtat kartais užkurdavo tikrą pirtį. Ir net be gitarų, pvz. tuomet, kai Trentas ir Alessandro liko dviese per The Great Destroyer. Virino taip, kad pasijutau lyg Autechre koncerte (Katowicuose).
Apskritai, reiktų pagirti poną Reznorą. Jam ant dienų sukanka 49. Ir visas 100 minučių (skirtingai nei kiti NIN nariai) jis išbuvo ant scenos. Palyginimui, vakar 52-ą gimtadienį atšventęs Dave Gahan tiek neišbūna.
Grojaraštis:
00. Pinion / The Eater of Dreams
01. Copy of A
02. 1,000,000
03. Terrible Lie
04. March of the Pigs
05. Piggy
06. The Frail
07. The Wretched
08. The Becoming
09. Gave Up
10. Closer
11. Find My Way
12. Me, I’m Not
13. Came Back Haunted
14. The Great Destroyer
15. Eraser
16. Wish
17. Burn
18. The Hand That Feeds
19. Head Like a Hole
20. Hurt
Foto: Jonas Kapitonas
Performansas: 9/10
Garsas: 9/10
Šviesa: 10/10
Trukmė: 10/10 (100 min.)
Kaina: 120-190 Lt
Alus: 2,5 EUR / 0,5 l
Gražių merginų: Latvijoje ne mažiau nei Lietuvoj
Bendras: 9/10
