Žmogus, kuris žinojo viską?

Neseniai turėjau progą pavartyti Kristupo Saboliaus ir Tomo Ramanausko knygą Žmogus, kuris žinojo viską. Tai padaryti buvo smalsu dar pernai lapkritį, bet anuomet nuo pirkimo susilaikiau. O dabar perskaitęs kelis puslapius supratau, kad pasijusčiau savotiškai apgautas, jei tokią knygą bučiau nusipirkęs, nepasigilinęs į jos turinį.

Pirmiausiai, įkvepiančias (arba ne) istorijas apie tai, kaip pvz. The KLF degindavo pinigus, galima paskaityti kad ir wikipedijoje. Tam nereikia pirkti knygos.

Antra, man nepatiko, kad jau antroje istorijose pateikti faktai yra neteisingi. Pasakojime apie Juan-Carlos Ceriani Gravier rašoma, kad futzalui žaisti naudojamas „futbolo kamuolys yra dvigubai mažesnis ir dvigubai sunkesnis“ (nei lauke spardomas kamuolys). Tai yra netiesa. Fuzalo kamuolys nėra dvigubai mažesnis, be to jis lengvesnis už lauko futbolo kamuolį. Sakau tai iš savo asmeninės patirties, nes du kartus per savaitę turiu galimybę tikrinti abiejų kamuolių tiek svorį, tiek dydį realiomis sąlygomis. Jei kažkas tokių galimybių neturi – šią informaciją visuomet galima patikrinti internete. Tikiu, kad lygiai taip pat galėjo ir knygos autoriai.

Toks neapsižiūrėjimas nesiderina su knygos pavadinimu. Juolab, kai jis pasirodo pačioje knygos pradžioje – kyla abejonės ir dėl kitų istorijų tikslumo/autentiškumo.

Pamenu, kai buvau mažas, mėgdavau vartyti lentynoje stovinčias tėvų knygas. Dauguma iš jų man, aišku, atrodydavo nuobodžios. Nes dar nemokėjau skaityti. Natūralu, kad anuomet labiausiai patikdavo tos, kuriose buvo daugiausiai paveiksliukų.

Šiuo požiūriu knyga – labai gera. Puslapių su iliustracijomis praktiškai tiek pat, kiek puslapių su tekstu. Koks šioje vietoje knygos autorių nuopelnas? Toks, kad pakalbino 550 iliustratorius ir iš 100 sulaukė teigiamus atsakymus.

Pridėjus faktą, kad autoriai nekūrė istorijų, o jas tik atpasakojo – gaunasi, kad Tomas ir Kristupas teparašė po pastraipos dydžio komentarą apie kiekvieną iš čia surinktų 98 atvejų. Šitokį veikalą vadinti knyga (as we know it plačiąja prasme), mano galva, šiek tiek per drąsu/skambu. Man šis rinkinys labiau panašus į „receptų sąrašą“, sprendimų atlasą ar kažkokią mini enciklopediją.

Prisiminiau atvejį, kai panašiai prieš du metus vienam šiauliečiui (buvusiam Vilnius house princui) bandžiau aiškinti, kuo skiriasi autorinis albumas nuo svetimų kūrinių kompiliacijos.

Laikausi pozicijos, kad knygų rašymas yra sudėtingas ir (kas yra dar svarbiau) atsakingas procesas. Jei neturi ką pasakyti – reikia stengtis nepraleisti progos patylėti. O jei jau imiesi šio darbo – tai būk pasiruošęs atsiimti už nuopelnus pagal pilną programą, kaip koks Paulo Coelho.

Jokiais būdais nebandau pasakyti, kad „karalius nuogas“. Žinau, kad abu autoriai yra žodžio meistrai ir puikiai valdo plunksną. Atitinkamai mano lūkesčiai susiję su jų darbais yra aukštesni, nei keliami tarkim kokiam nors Užkalniui ar Tapinui.

Negalėčiau pasakyti, kad knyga visiškai nenaudinga. Svarbiausia ir vertingiausia kūrybingumo inspiracija, kurios pasisėmiau iš šio raudono tomo – sugebėjimas parduoti 98 pastraipas už 20 €. Už tai autoriai tikrai nusipelno pagarbos.

Be to, visa tai patraukliai supakuota: kietas viršelis, geras piešinys ant jo, gražūs šriftai viduje. Plius nepamirškim apie pridedamus Mokymus kūrybingumui provokuoti (nuo 115 €). Praktiškai verslo idėja!

P.S. Jei ruošiatės apsilankyti knygų mugėje ir klaustumėt mano patarimo – turiu dvi rekomendacijas. Jei ieškote įdomios ir įkvepiančios enciklopedijos – labai patariu įsigyti Universaliąją skaičių istoriją. O jei norit pažvengt – pastaruoju metu mėgaujuosi Timur Vermes fantastišku kūriniu apie mūsų seną pažįstamą dėdę Addie Look Who’s Back (yra ir lietuvių kalba).