Yra toks žodis sonder. Jis reiškia suvokimą, kad visi pro tave praeinantys žmonės turi tokius pat turtingus ir sudėtingus gyvenimus kaip ir tu. Su savo skausmais ir savo džiaugsmais. Ir jiems tu esi tik prašalaitis, tik vienas iš masuotės. Tai štai – Zadie Smith puikiai moka papasakoti tų kitų žmonių gyvenimų istorijas. Bent jau taip atrodo iš šios vienos knygos. Ir ne šiaip eilinių britų, kurie su savo fish n` chips ir popietės arbata gal būtų nuobodūs, bet imigrantų ir jų vaikų. Kiek kultūrų! Kiek įvairių papročių, tradicijų ir tikėjimų! Nuo Karibų iki Bangladešo… Dėl šio įvairiakultūriškumo savo knygose Zadie Smith lyginama su Salman Rushdie. Gal ir teisingai daroma. Tik jos kūryboje mažiau dramos ir daugiau humoro.
Riebų pliusą autorei rašau už dialogus. Jie tiesiog nuostabūs. Įtikinami, ne knyginiai. Skaitai ir jauti, kad būtent taip žmonės ir kalba. Kiek žinau iš vertėjos žodžio knygos pradžioje, kiekvienas iš tų veikėjų kalba su savo akcentu, ir jų visų vertime pavaizduoti tiesiog neįmanoma. Žinoma, skaitydamas vertimą, dalį malonumo prarasi. Bet čia – kitas riebus pliusas. Ne autorei, o vertėjai (Gabrielei Gailiūtei). Padirbėta tikrai iš peties. Visi tie dialogai, originaliai angliški, lietuviškai skamba kuo puikiausiai. Skaitai ir matai, kad suaugusieji kalba vienaip, jaunimas – kitaip. Ir visi tą daro kuo įtikinamiausia kalba. Į lietuvių kalbą išversti dialogai dažnai būna redaktorių pernelyg ištaisyti, išbraukyti. To rezultatas – kalba, kurios niekas realybėje nevartoja ir kurią net skaityti nemalonu. O čia taip nėra.
Bet be pliusų yra ir didelis minusas. Knyga kokiais 200 psl. per ilga (iš viso yra 542). O tai labai labai labai didžiulis minusas knygai. Nuskaičius pirmus 200 psl. apie tėvus, kurie ypač įdomūs savo kitoniškumu, prasideda su jų vaikais susiję įvykiai. Ir kažkaip nebeįdomu. Nėra tokių dramų kaip pas Salman Rushdie. Taip, gal Zadie Smith šiuo atžvilgiu realistiškesnė, bet tas realistiškumas nuobodus. Man nepavyko susidomėti nė vieno iš tų vaikų gyvenimais. Paskutinius 200 psl. skaičiau tik todėl, kad norėjau pabaigti knygą.
Kam rekomenduoti Baltus dantis? Gal tiems, kas turi daug laiko, bet neturi ką skaityti. Šiaip knygoje daug humoro, tačiau užgriebiamos ir rimtesnės temos. Kas daro britus tikrais britais? Kodėl kartais imigrantai – „tikresni britai“ už pačius britus? Ką šiuolaikiniame pasaulyje reiškia papročiai, tradicijos, savita kultūra ir pastangos visa tai išsaugoti? Lietuvai vis labiau pasaulėjant, manau, knyga tikrai aktuali. Tik perspėju, kad antroje jos pusėje gali tekti kovoti su nuoboduliu.
