2011 metų balandžio 11 dieną britų psichodelikai Twisted Records išleido trečią Younger Brother albumą Vaccine. Mintyse šių skiepų laukiau iškart, nuo 2007 metais The Last Days Of Gravity.
Šio albumo vertinimas yra neatsiejamas nuo vokalinės ir instrumentinės muzikos dvikovos. Gali atsirasti daugybė tiesų, argumentų, žeminimų, požiūrių ir kriterijų, dėl kurių, mano nuomone, apskritai nereikia diskutuoti ir gaišti laiko. Tiesiog yra vienos ar kitos šalies fanai, kurių tik kiekybinis rodiklis gali nuspręsti laikiną rezultatą. Vokalinėje muzikoje pagrindinį vaidmenį atlieka žodžiai ir įgyvendinimas. Jei kuri nors iš šių sudėtinių dalių yra atliekama silpnai, dainos kokybė krenta dvigubai. Iš kitos pusės, vokalinė muzika yra svarbi žmonijai, nes ji yra pati seniausia muzikinė forma. Tačiau instrumentinės muzikos fanatai akcentuos, kad ji yra žymiai emocingesnė, nes viskas sukuriama instrumentais, be klausytojų pavergimo dainininko balso ar veido grožiu. Čia turbūt galima ginčytis iki nukritimo, bet prie ko aš lenkiu – ..
Younger Brother yra dviejų, vienų kiečiausių tranzerių pasaulyje, grupė. Simon Posford (solo – Hallucinogen, kartu su hipių tėvu Raja Ram – mėgstamiausia gyvenimo grupė – Shpongle) ir Benji Vaughan (solo – Prometheus, kartu su hipių tėvu Raja Ram grupės – Cyberbabas, The Zap!) susikūrė tranzo klestėjimo laikais – 2003 metais ir išleido nesveiką dub stiliaus albumą A Flock of Bleeps. Tai buvo chrestomatinis keistenybių albumas, išgyventas nn kartų. Jo skambesys buvo labai psichodelinis, todėl jis labai didelios auditorijos nesutraukė. Po keturių metų YB grįžo su The Last Days of Gravity, kurio vertinimą prisimenu kaip dabar – „maybe this is Younger Sister?!” – užkietėjusiems fanams šis albumas pasirodė per daug lengvas, nes vyrukai įtraukė indie rock stiliaus ritmikas prie savų elektroninių vizijų. Buvo ir tokių, kurie pavadino šį albumą „the new Pink Floyd“. Keliems gabalams jie prisitraukė vokalistą Ruu, kuris paskolino savo saldų balsą 3 kompozicijom. Kai užkietėjųsių instrumentalistų albume atsiranda vokalo partijos, tai tik parodo jų platų požiūrį į muziką, (pabrėžiu) nė-kiek nenukenksminant muzikos sudėtingumo ir gilumo.
Vaccine visą pagrindą sudaro Ruu vokalas, skambantis kiekvienoje iš devynių kompozicijų, iš kurių Night Lead Me Astray ir Pound A Rhythm buvo išleistos praeitais metais. Nuoširdžiai tikėjausi, kad tai ir bus vieninteliai dainuojami kūriniai, nes YB stiprybę laikau muziką. Kai pirmą kartą išgirdau Train ištrauką, ramiai pamąsčiau, kad jaunasis brolis ir vėl padarė kūrinį, kuris bus mano klausomiausias kelis metus (nieko čia ypatingo, prieš kelis metus tai buvo All I Want). Tačiau buvau maloniai nustebintas, kad albume nebyliai atsirado dar pora lyderių, stringančių atmintin tiek dėl vokalinės partijos, tiek dėl užburiančios melodijos pasikartojimo – Shine ir Spinning Into Place. Dėl pastarojo – Benji kažkada yra pasakęs, kad labai norėtų bent vienam kūriniui sudirbt su Thom Yorke – įdomu, ar čia tik vaiduokliškas sutapimas, ar lengvas prispaudimas griežta prodiuserio koja (?). Kaip ten bebūtų, iš šios vakcinos yra pašalintos visos psichodelinės sudedamosios medžiagos. Akivaizdu, kad šis darbas bus skiriamas platesnei auditorijai, dėl savo lengvesnio prieinamumo (ne, aš nenoriu pasakyti, kad tai – nu-pop-sėjimas, gal tik byškį). Albumas išlieka tiksliai kokybiškas savo melancholija su alternatyvaus, svaigaus, indie roko konsistencija. Iš vienos pusės kiek gaila, kad A Flock Of Bleeps laikai – gūdžioj praeity, iš kitos pusės nuostabu, kad vyrai nestovi griežtuose rėmuose, ir tiesiog kuria tai, kas jiems, ir dar keliems tūkstančiams, atrodo nuostabu.
Užsikrėskit.
