Yaga - kosmosas nuspalvintas

Dzūkijos kosmose nuspalvink vasarą. Taip kvietė organizatoriai praleisti savaitgalį, kai Vilniuje siautė Depeche Mode, Gražulis, Vilniaus plunksna ir kiti metalistai. Užpraeitą savaitgalį įvyko vienas įdomiausių renginių Lietuvoje – Yaga Gathering 2013.

Bilietai išparduoti. Žinutė, kuri užduoda tam tikrą toną. Ne kartą buvau Yagoje ir tikrai žinau, kad ten riboti žmonių kiekį tikrai reikia ne dėl vietos stokos. Žinojau, kad važiuoju ne į Solstice, tačiau seniai taip laukiau festivalio, kuriame nei viena ryškesnė žvaigždė negroja. Apart Psyfactor, kuris, deja, taip ir neatvyko. Bet juk čia Yaga, čia taip turi būt.

Darbo liaudis festivalius dažniausiai pasiekia penktadieniui sutemus, ne išimtis buvo ir šįkart. Viskas kaip pernai, pagalvojau, parkingas ten pat, gruzavykas prikrautas reiverių juda vartų link. Draugiškai praėjus vartus nepastebėjau Vorų. Turbūt vieninteliai apsaugininkai, kuriuos matyti yra malonu. Šiame festivalyje juos pakeitė vadovėlinės marozo išvaizdos apsauginiai, kurie stovėjo toliau ir turbūt ir buvo vienintelė baimė, nuo kurių reikėjo saugotis.

Atvykus sutemus į Yagą ji tave paima didžiausiu efektu – visas miškas buvo nuspalvintas kosmosu. Jokie foto, video aparatai nesugebėjo užfiksuoti vaizdo, kurį pamačiau pirmą kartą gyvenime. Miškas sukosi vaizdinių pynėje, o pieva spjaudėsi lazerių ugnies liežuviais. Kosmosas, ne kitaip. Scenoje klegėjo psy-trance ir kvietė, jei ne dėl muzikos, tai vien dėl dekoracijų, prieiti artyn.

Main stage šiais metais muzikine prasme visiškai nuvylė. Vienas po kito keitęsi dj-ai išskirtinumo neturėjo, nevarijavo nei tempu, nei melodijomis. Pirmą valandą tinka ir veža, tačiau vėliau – tiesiog nusibosta. Užtat tokių dalykų nesijautė chill-out’o scenoje. Nepaisant nežinomų selektorių, bei šiek tiek girdėtų muzikantų, ramybės erdvė traukė ne vien ramia muzika. Jei atpažįsti kūrinius, kuriuos klausai namuose, išgyveni juos iš naujo – kosminiame miške. Chillo erdvė šiais metais visiškai nenusileido dekoracijų kiekiu bei grožiu pagrindinei scenai. Gaila, kad minėto Psyfactor nebuvo, tačiau išgyvenau puikius Kalumet In Dub, Tilaka, Grad_U pasirodymus. Ir kažkas pakuojantis daiktus sekmadienio popietę padavė nerealios muzikinės gyvybės. Iš esmės Yaga šiais metais išliko tokia pati kaip pernai, vietomis patobulėjusi, vietomis ne. Scenos įprastoj erdvėj, muzika įprastai nuspėjama ir be išskirtinumų, tie patys kelių metrų aukščio šviečiantys, stogą raunantys, žmonės, kurie pernai sukėlė žado netekimą. Kai jau išgyveni vieną kartą tai, tai arba norisi kažko naujo, arba tiesiog, kad to-ano nebūtų. Be dekoracijų, šio festivalio man labiausiai išskirtinis faktas – reklamos nebūvimas. Juk miškas gražiausias yra be mūsų.

Festivalio organizatoriai džiaugiasi, jog šiemet jį aplankė rekordinis kiekis šeimų. Taip, nors tai ir ne oro balionų šventė. Vaikai kaip visada galėjo leisti laiką Smaragdo mieste, kur į žaidimus noriai niko ir jų tėvai. Tai turbūt vienintelis festivalis, kuriame natūraliai jaučiasi bet kokio amžiaus atstovas. Šiemet išmėginau ir sound healing. Tiesa, netrumpai, nes mano chakros dar nebuvo tokios atsivėrusios kaip daugumos ten dalyvavusių. Susimąsčiau, jog šiemet slampinėjant nuo vienų dirbtuvių/paskaitų/pasirodymų visur buvo pakankamai žmonių. Šiais metais Yagos organizatoriai ypatingai taikliai išfiltravo publiką ir jei taip ir bus toliau, tai bus labiausiai išdirbtas festivalis kadanors Lietuvoje. Ačiū Yaga. We are still landing.