XYZ – elektroninė operos fantazija

Šeštadienį (spalio 15 d.) turėjau progą apsilankyti XYZ renginyje. Pagaliau. Nes prieš metus įvertinti premjerą neturėjau galimybės.

LEON SOMOV FEAT. LAURYNA BENDZIUNAITE – CARO NOME [XYZ REMIX] by leon somov

Ir ką galiu pasakyt? Jeigu dviem žodžiais – puota akims. Dekoracijos – minimalios, bet laiku ir vietoje. Kostiumai – gražu žiūrėt. Kai kuriems idėjos pasiskolintos iš egiptiečių, bet visumoj – džiugina akį. Pasistengė Josef Statkus (šaunuolis berniukas, pasiimk iš lentynos bandelę).

Atlikėjai (apie dainininkus) – taip pat nuostabūs. Ypač Asmik. Bet, ko gero, nebūsiu originalus girdamas ją. Tiesiog – Nefertitė. Su sexy bitch attitude. Įsivaizduokit (a.a.) koketuojančią Amy Winehouse ir padauginkite iš trijų.

Ausims taip pat puota, bet su tam tikrais „bet“. Siemens arena (net pačiam keista) tą vakarą pasižymėjo visai nebloga akustika. Tačiau kartais atrodė, kad garsas nesuprantamu būdu susimala arba tiesiog varo sau (atskirai nuo atlikėjų). Ypač blogai skambėjo Mario aranžuotas kūrinys. Gal dėl to, kad „susideda iš dviejų bytų“?

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/XYZ_10_MB_V_Grigorian_-_Quando_Men_Vo.mp3] Mario Basanov & Vidis ft. Asmik Gregorian „Quando M’en Vo“

Bet susidarė įspūdis, jog Marijus kažko iki galo nesuderino laiku nepaspaudęs tinkamo MACo mygtuko ir girdėjosi dviejų persidengiančių rimtų kakofonija. Gal tiesiog dėl akustikos tam tikroje salės vietoje. Bet nesinori tikėt, nes sėdėjau per vidurį (iškart už BTR-Artūro).

Beje, šis kūrinys (nepaisant minėto trūkumo atlikime) man pasirodė gražiausiai aranžuotas. Nors, jei tektų rinkis vieną prodiuserį, neabejotinu lyderių pavadinčiau Leoną Somovą. Giliai pakasė.

Kitas „bet“ – tai, kad šią „operos fantaziją“ sudaro arijos iš įvairų operų. Gaunasi savotiškas best of, be jokio siužeto ir vientisumo. Manyčiau, jog žiūrovui tokia dalykų padėtis neprideda įdomumo. Ilgainiui tampa nuobodoka (nesakysiu, kad vargina), lyg šokinėtum tarp įvairių youtube video, užuot būtum žiūrėjęs pilno metro filmą. Bet tebūnie. Šitoj vietoj, manau, nereikėtų griežtai vertinti. Toks sumanymas ir tiek. Ko gero, šitaip tiesiog lengviau realizuojama drąsi idėja.

O vat rimčiau prisipisti galima būtų (arba netgi reikėtų) prie vaizdo projekcijų. Dekoracijos kaip dekoracijos, piramidės kaip piramidės (pasiskolintos iš Užburtosios fleitos), bet vaizdo projekcijos… Labiau priminė WinAmp vizualizacijos PlugIn’ą. Gal gerbiama režisierė taip ir norėjo, bet esu įsitikinęs, kad Lietuvoje yra visas tuntas tikrai puikių VJų, kurie žinotų, kaip padaryti geriau.

Tačiau, kaip parašytų docentas vertindamas bakalauro diplominį darbą, paminėti trūkumai nesumenkina darbo vertės, siūlau vertinti teigiamai.

Antras malonus siurprizas tą vakarą, be paties šou scenoje (beje tai, kaip suprantu, buvo Vilniaus savivaldybės dovana rajono mokytojams profesinės šventės proga), buvo nemokamas kompaktinių diskų dalinimas.

Spaudoje perskaitęs žinią apie tai, jog toks dalykas apskritai bus leidžiamas labai apsidžiaugiau ir buvau pasiruošęs mokėti kokius 30 litų. O čia še tau!

Klausau ketvirtą dieną. Ir visi netolydumai dingo. Trumpiau – dviguba nauda.

Ir visai nepritariu nuobodžių tektų autoriui Ramūnui Zilniui, kuris rašo apie nerimą dėl nesuprantančių ir pykstančių: „ar tie, kurie iki paryčių šėlsta Silence vakarėliuose, priims į širdį operos melodijas?; ir kaip gintis nuo operos puritonų, kuriems „tuos vaikinus su keistais slapyvardžiais“ prileisti prie klasikos – ta pats, kas santechnikui leisti operuoti atvirą kojos lūžį.

Esu įsitikinęs, kad išsilavinusiam ir žingeidžiam žmogui viskas (arba beveik) įdomu. Ypač naujovės. Todėl tokiame jungtiniame projekte įžvelgiu ne pavojus o galimybes: jaunimą – sudominti opera, senjorus – supažindinti su elektroniniu skambesiu.

Taip, turiu pripažinti, kad ne visi Vilniaus pedagogų veidai arenoje atrodė patenkinti, nepaisant fakto (ar tik nuomonės?) jog tai mūsų visuomenės šviesuoliai. Aktyvesni plojimai taip pat girdėjosi tik po žinomesnių numerių (pvz. Karmen ar Nakties karalienės arijų).

Todėl šnekėsiu tik už save. Nesu operos žinovas (ir nepretenduoju), bet man tai žiauriai gražu. Kartais net apsiverkti norisi. Štai pavyzdžiui Jerominas Milius. Labai gražiai dainuoja (kad ir kiek primintų Baskovą). Užtat jis buvo vienas tų nedaugelio dainininkų, kuriam nereikėjo rodyti gestais, kada jis turi įstoti.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/XYZ_05_MB_Milius_-_Mi_Par_Dudir_Ancora.mp3] Mario Basanov ft. Jeronimas Milius „Mi Par D’udir Ancora“

Dar viena detalė, kuri man viso koncerto metu nedavė ramybės – kaip tie mikrofonai (kišantys iš po „kepurių“) taip gerai moka „pagauti“ balsą?

Protingi žmonės paaiškino, jog kondensatoriniai/kryptiniai/dinaminiai/kontaktiniai mikrofonai labai įvairiai leidžia „pasiimti“ garsą, o mikšeriniai pultai turi galimybę reguliuoti jautrumą/garsumą.

Kaip jau, tikriausiai, pastebėjote iš titulinio paveiksliuko, artimiausias XYZ šou vyks jau rytoj (spalio 20 d.) Vilniuje, buvusiame Lietuvos k/t. O spalio 22 ir 23 dienomis Kaune ir Šiauliuose. Labai rekomenduoju!

Beje, kompakte įrašyta tik 12 dainų (~60min.), kai tuo tarpu pats renginys truko apie 2 valandas (be pertraukos) ir buvo atlikti 24 kūriniai.
Būtų logiška laukti antros disko dalies, ar ne?