Mutantas Loganas-Ernis – stiprus kaip žvėris. Jis turi unikalią savybę – yra nesužeidžiamas. Jo negali sunaikinti ginklai, ligos, nuodai. Be to, Ernis daug lėčiau sensta. Norėdamas nesukelti įtarimo aplinkiniams, jis gyvena kaip atsiskyrėlis: klajoja po gūdžius miestelius. Be šeimos, be draugų.
Antrojo pasaulinio karo metais Loganas išgelbėja vieną karį nuo pražūties. Praėjus septyniems dešimtmečiams, japonų karininko tarnaitė suranda amžinąjį klajūną Ernį ir atveda pas savo darbdavį, kurio paskutinė valia yra atsidėkoti žmogui, išgelbėjusiam jo gyvybę. Atsidėkojant, Erniui pasiūloma pagalba – galimybė atsikratyti savo prakeiksmo – nemirtingumo. Loganui iškyla dilema – likti amžinai jaunu ir toliau kentėti, ar priimti mirtingo žmogaus gyvenimą ir nugyventi jį dorai. Kiekvienas jo pasirinkimas nulems daugelio kitų žmonių ateitį.
Net ketverius metus reikėjo laukti vadinamo 2009 metų filmo tęsinio. Kino studija šiam projektui samdė labai netipinius kino režisierius: pirmasis kandidatas šiam darbui buvo Darren Aronofsky. Jam atsisakius, į jo vietą atsisėdo taip pat neprastas kino kūrėjas – James Mangold. Šis autorius yra padovanojęs kino mylėtojams tokias nuostabias ir jausmingas dramas kaip Girl, Interrupted [1999], Oskarinį 2005 metų filmą Walk The Line bei vieną geriausių filmų perdirbinių, vesterną – 3:10 to Yuma. Režisierius pirmą kartą išbando save fantastikos žanre, o šis filmas ypatingas dar ir tuo, kad tai fantastika, paremta kino komiksais.
Režisierius kviečia pamatyti visiškai atskirą projektą apie patį populiariausią Iksmenų visatos veikėją, patirti kupiną nuotykių kelionę į tekančios saulės šalį – Japoniją ir stoti į kovą su blogiu, siekiančiu pavergti negailestingiausią ginklą – nemirtingąjį Ernį.
Reikia pripažinti, jog kino studija į šį projektą žiūrėjo labai rimtai nuo pat pirmų jo įgyvendinimo akimirkų. Pakviesti Darren’ą Aronofsky’į režisuoti šį filmą buvo labai stiprus žingsnis. Dar ir dabar žiūrovams smalsu, kaip galėjo atrodyti šio personažo vizija jo akimis. Deja, niekada to nesužinosime, bet, visgi, Jamesas Mangoldas irgi sukuria neprastą šou.
Daugelis tikėjosi 2009 metų filmo tęsinio, tačiau visgi reikia pripažinti, jog tai yra tiesioginis trilogijos tęsinys, kas yra labai gerai, nes publika po tiek laiko jau ir pasiilgo pirmų trijų filmų. Viskas vyksta po įvykių San Franciske, kur Loganas sunaikino penktojo lygio mutantą Feniksą, o kartu nužudė ir savo mylimąją Džinę. Kaltės jausmas neduoda ramybės vyrui ir todėl filmo metu dominuoja jo santykis su buvusia mylimąja. Būtent tais momentais pasimato režisieriaus bruožas įnešti dramos ir gyvenimo filosofijos scenarijui.
Filmo scenarijus dar juostai neįpusėjus yra netgi labai gerai parašytas, siužetinės linijos eiga gan efektinga, aiški, intriguojanti. Pirma filmo dalis išties maloniai nuteikianti, tačiau einant link pabaigos viskas pasidaro banalu, nuspėjama bei monotoniška. Kovų scenos, kurių čia ne per daugiausiai, pirmojoje filmo pusėje gana smagios – vien už traukinio sceną galima atsidėkoti kūrėjams plojimais, nes ji buvo pati efektingiausia. Kova su sidabriniu samurajumi – labiau vaikiško lygmens, nes tokius vaizdus mes matėme filme X-Men Origins: Wolverine, kuris buvo pernelyg komiksinis.
Visa juosta yra labai niūri, tamsi, brutali. Būtent tokius Ernio nuotykius jau seniai norėjosi pamatyti. Personažas atrodo nesustabdomas, negailestingas, valdomas neapykantos kaip laukinis žvėris. Neapsieinama ir be jo kančių pavaizdavimo, kurios šiame filme yra labai išryškintos: nenoras gyventi, tikslo nebuvimas – dominuojančios veikėjo būsenos. Kino kūrėjas bando filosofuoti šiomis temomis, tačiau, vėlgi, tai yra komiksų ekranizacija, o ne egzistencinio pobūdžio drama. Reikėtų pripažinti faktą, jog šitame filme dramos pernelyg daug.
Juokeliai rimti, kaip ir pridera Ernio įvaizdžiui. Pokalbiai nenuobodūs, dažnai banalūs, tačiau galima įžvelgti ir tam tikrą mintį apie turtą ir jo paveldėtojus. Teisingai pateikta mintis, kuri perteikia godumo esmę. Svarbu dar ir tai, jog visas veiksmas vyksta Japonijoje. Ačiū Dievui, šį kartą Ameriką yra apeinama. Nuostabus naktiniai Tokijo vaizdai keri akis, to nepamatysi nei viename Jungtinių Amerikos Valstijų mieste. Progresuojančios šalies vaizdas sužavi labiau už klestinčius Amerikos didmiesčius.
Kalbant apie personažus, Loganas ir Gyvatė yra labiausiai charizmatiški veikėjai, nors, žinoma, malonu ekrane matyti ir Džinę, kad ir epizodiškai. Japonų veikėjai pilki, netgi Jukijo nieko įsimintino neparodo, nors iš išvaizdos tai pastebima mergina. Sidabrinis Samurajus atrodo visai neblogai, tačiau trumpa kova su juo neleidžia pamatyti viso veikėjo potencialo. Ernis dominuoja visur, viskas sukasi aplink jį, neleidžiant kitiems personažams įgauti daugiau laisvės ir individualumo.
Po neblogai vystomos istorijos laukia nusivylimas ir banalus filmo finalas, tačiau kūrėjai, atsiprašydami už tai, pateikia sceną po titrų, kuri tampa maloniausia visos šios juostos staigmena, dėl kurios verta pasilikti kelioms minutėms ilgiau ir paploti už ją scenaristams.
Specialiųjų filmo efektų gana mažai, todėl viskas atrodo lyg realistiškai pateikiamas pasakojimas. Veiksmo scenos pateiktos kokybiškai, pakoreguoti kompiuterio pagalba tam tikri veikėjų judesiai atrodo natūraliai. Filmo fonas tamsus, bet labai kerintis.
Garso takelis neblogas, tačiau galėjo būti epiškesnis. Kelios kompozicijos lyg jau ir žada kažką įspūdingo, bet yra staigiai užbaigiamos. Operatorius perteikė viską pakankamai vaizdžiai. Šiek tiek drebančios kameros manevrus irgi galima pamatyti, tačiau viso filmo metu yra vos kelios tokios akimirkos.
Garso montažas silpnas, kai kuriose efektingesnėse scenose skiriama labai mažai dėmesio visos veikėjų galios pabrėžimui. Montažas geras, nėra jokių nesusipratimų ties siužetinės linijos eiga, todėl ir liapsusų mažiau.
Ilgametis, jau trylika metų vaidinantis Ernį, australas Hughas Jackmanas nei kiek nepasikeitė. Nuo vieno filmo prie kito jis pasidaro vis brutalesnis ir kietesnis. Raumenų kalnas, nesenstantis aktorius, meistriškai įkūnijo patį populiariausią savo personažą. Daug ekspresijos matosi jo veide. Puiki vaidyba.
Filmo pagrindinė antagonistė, rusė Svetlana Chodcenkova, prasimuša kelią į Holivudą. Tai antras rimtas jos pasirodymas amerikiečių projekte. Aktorė tikrai tinkamai parinka Gyvatės vaidmeniui, tik gaila, kad jos buvo per mažai filmo metu.
Dar viena tobulai išsilaikiusi aktorė, Famke Janssen, kuri, sunku patikėti, bet jau sulaukė keturiasdešimt aštuonerių metų. Smagus jausmas pamatyti Džinę vėl didžiajame ekrane.
Filme pasirodo ir Japonų aktoriai, tokie kaip gana žinomas ir iš Holivudinių filmų Hiroyuki Sanada, karingos merginos vaidmenį atlikusi Rita Fukushima ir Tao Okamoto, įkūnijusi Logano meilės objektą.
Visas aktorių kolektyvas pakankamai gerai susidorojo su savo užduotimi, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, jie visi yra niekas prieš Hugh Jackmano ir Logano charizmą.
7/10
The Wolverine – žymiai niūresnis, tamsesnis ir brutalesnis filmas apie patį populiariausią Iksmenų visatos personažą. Įgavęs daugiau rimtumo, nešantis savyje tam tikrą filosofinio pobūdžio mintį apie nemirtingumą, pasižymintis efektingumu darbas, tampa individualiu Logano kelionės į Japoniją pasakojimu, neturinčiu nieko bendro su 2009 metų juosta.
via BuvauKine.lt
