Prieš mėnesį Domino išleido ketvirtą grupės Wild Beasts albumą Present Tense. Man jį prisijaukinti (o gal ir atvirkščiai, albumui mane) pavyko tik iš antro bandymo. Ir ne vien dėl baisiai (pa)prasto (lyg Ramanausko paišyto) viršelio.
Pirmas mano susipažinimas su albumu buvo maždaug „na, rodykit, kokių nuostabybių prikūrėt šį kartą“. Nes po puikų plokštelių Two Dancers [2009] ir Smother [2011] iš šio kvarteto nieko prasčiau nesitikiu. Bet po 40 minučių likau nusivylęs. Nes naujas darbas skamba kaip minėtų dviejų albumų left-over’iai ir b-side’ai. Panašūs įspūdžiai buvo ir po kelių sekančių perklausų. Todėl albumas kuriam laikui liko ant atsarginių suolo.
Praėjus beveik mėnesiui vėl grįžau prie Present Tense. Ne tam, kad save įtikinčiau, o tam, kad pasitikrinčiau, ar neklydau. Gal tą dieną nuotaika buvo geresnė arba diena šviesesnė… O gal paprasčiausiai jau buvau atsikratęs išankstinių lūkesčių ir maždaug žinojau, ko tikėtis. Bet albumas nušvito kitom spalvom.
Supratau, kad Wild Beasts jau užaugo tiek, kad gali sau leisti drąsiai eiti pirmyn. Arba aukštyn. Arba į kairę. Svarbu, nestovėti vietoj. Dėl to pokštelės skambesys, ko gero, artimesnis pernykštiems DJ Koze ar Apparat darbams, nei prieš tai buvusiems britų ketverto albumams. Šįkart jie stato ant dar labiau minimalistinių aranžuočių, o kaip priemonę vietoj gitarų renkasi sintezatorius. O jų garsą 20 metų pasendina, kad artrokiniai Bryan Ferry ir Talk Talk laikai neatrodytų tokie tolimi.
Albumas iš tų, kuriuos reikia „užsiauginti“ (skirtingai nei priprasti prie jo). Tuomet jo grožis išnyra visiškai netikėtose vietose. Panašiai, kaip įvairios figūros prieš gerą dvidešimtmetį populiariuose 3D paveiksluose, į kuriuos tekdavo ilgai spoksoti „kiaurai“, kad sulauktum rezultato. Kantriems dangus.
P.S. The Field leidžia nemokamai remiksą parsisiųst. Nesvietiško grožio.
