Po Jimpster pseudonimu slepiasi ryžas bičas vardu Jamie Odell. Jis jau 20 metų prodiusuoja muziką, remiksuoja kitų atlikėjų kūrinius ir būna DJumi. Taip pat jau 16 metų vadovauja britų leiblui Freerange Records. Iš pažiūros lengvai supainiotum su eiliniu Šiaulių gyventoju.
Jimpster savo sąskaitoje turi keturis pilno metro albumus. Pradėjo nuo įvairių future jazz ir broken beat keistenybių (kurios nešė į ramesnę Autechre ir Boards of Canada pusę), vėliau, papūtus downtempo vėjams, jis pasuko link Tosca ir Kruder & Dorfmeister chill’o. O gi dabar, kaip žinia, madingas deep house. Tad Jamie irgi pasirinko šį nuobodų kelią.
Paklausit, kam čia rašinėju apie deep house, jei jis man toks nudobus? Atsakysiu, jog todėl, kad vokiečiai vis nenustoja man siųsti savo promo ir privalau jiems kažkaip atsiskaityti. Aišku, didelėje šlamšto krūvoje kartais atsiranda aukso. Bet taip atsitinka labai retai. Juolab, kad suprasti, kad auksas nėr šlamštas – užtrunka keliasdešimt perklausų. Juk epitetas deep stiliaus pavadinime neveltui. Tad vienas pagrindinių kriterijų vertinant deep house albumus man pastaruoju metu yra tas, kad muzika bent jau neužpistų. Jei taip vis dar būna po kelių pirmų pasiklausymų – verta gilintis.
Penktas Jimpster albumas Porchlight and Rockingchairs lyg ir patenka į šią kategoriją. Tačiau dažniau tik sublizga nei pastoviai žiba. Geriausiose vietose primena Andre Lodemann. Gaila, kad taip retai.
Patys suprantat, kad apie deep house rašyt nieko nesigauna (nebent esi DJ ir gali pasakyti I will definitely play it), tad tik paminėsiu, kad prie albumo šviesuolių priskirčiau tikrai nepaviršutinišką kūrinį, pažymėtą numeriu 10 – Towards The Seer. Savotiškai išsiskiria ir taikus Brought to Bare, kuriam vokalus paskolino lietuviams (iš hitų Changed, ISM ir Care) jau gerai pažįstamas Jonatan Bäckelie.
