„Kūrybinių industrijų“ – skamba neblogai, tačiau „konferencija“ džiugina kiek mažiau. Mano patirtis su pastarosiomis nėra itin plati, bet labai vientisa – jose dalis pranešėjų tiesiog pristato savo verslą, kiti kalba akivaizdžius dalykus, trečiųjų temos lyg ir įdomios, bet jie nesugeba jų perteikti. Taip taip, yra mažas procentas tų, kurie turi ką pasakyti ir moka pasakyti, tik tas procentas toks mažas… Bet grįžtam prie What’s Next – jau supratot, kodėl stebuklų iš konferencijos nesitikiu. Kitą vertus, yra pora įdomių pranešėjų, yra dirbtuvių, ir yra senas geras „žudyk savo išankstinius nusistatymus“.
Pirma diena
11:40
Gaila, kad praleidžiu Zuoko prakalbą – juokinga, kad jį priėmė į tokią konferenciją. Deja, praleidžiu ne tik jį, bet ir didžiąją dalį Vilnius Temperature pranešimo. Man įžengus pro duris, jų pasakojimą keičia „shake your ass“ repukas – publika džiaugiasi, bet čia toks saldus pozityvčikas, kad neturiu kur dėtis. Po visko Šimašius klausia, kas 2020 metais Vilniuje bus kitaip, – turbūt tikėdamasis atsakymo „geresnis meras“. Jaunoji karta sutrinka, minutę pasimetę blaškosi ant scenos, bet galų gale susivokia – „aš žinau šitą žmogų iš interneto, balsuokit už jį“. Juokutis, plojimai – abipusė nauda ir meilė iš žiūrovų.
12:00
Gonzalo Figari paskaitai trūksta gilesnės minties ir ne viskas čia taip nauja, kaip gali pasirodyti, tačiau pačiam kalbėtojui netrūksta optimizmo ir charizmos. Vietoj Above The Line ir Below The Line jis siūlo Fuck The Line, skelbia susirinkusiai auditorijai itin aktualų „age doesn‘t matter“ ir žongliruoja tuzinu neblogų pavyzdžių. Taip pat jis nemažai dėmesio skiria earned media, džiaugiasi, kad gerą reklamą ir per žinias parodys, bet tai tik išryškina Lietuvos ir Ispanijos rinkos skirtumus, tad mums belieka liūdnai dūsauti. Pavėlavę į internetą dar išgirsta, kad egzistuoja Kickstarter – ir kiek daug su juo galima nuveikti.
14:15
Po užtrukusių pietų grįžtu į Sauliaus Jovaišos paskaitą. T.y. grįžtu į aštuntą klasę. Jovaiša ant scenos jaučiasi tikrai gerai – tas stebina. Jei „kūrybinių industrijų“ konferencijoje pasakočiau apie tai, kad „lyderis – tas kuris klauso“, „žmonės seka žmonėmis, kurie tęsi pažadus“, „turėkite svajonių“ ir „siekite savo tikslų“, tai ant scenos jausčiausi žiauriai blogai. Paskaita būtų buvus pakenčiama, jei būtų skaitoma mokykloje – bet nebuvo.
15:15
Jovaišą keičia Austėja Landsbergienė. Kaip suprantu – ji dirba su vaikais. Dar suprantu, kad jei būčiau vaikas – su ja dirbti bijočiau. Rimtai, emocijos ant scenos – kaip 5 balų žemės drebėjimas pagal Richterio skalę. Austėja rėkia, literaliai, ir rėkia taip, kad net mikrofonas neatlaiko. Tas taip išmuša iš vėžių, kad sunku susikaupti ties turiniu. Daugiausiai ji šaukia apie tai, kad palikit vaikus ramybėje! Duokit jiems panuobodžiauti, neapkraukit jų būreliais! Leiskite vaikams klysti! Nesikiškit į jų reikalus! Toks lyg ir pranešimas jauniems tėvams, bet kartkartėmis Austėja pamiršta tėvus ir peršoka prie Jovaišos stiliaus motyvacinės paskaitos mokyklinukams – „bandykit, klyskit, jūs jauni, jums viskas prieš akis!”
16:00
Bičo iš Lemon Labs paskaita yra tvarkinga – pagal visus įmanomus vertinimo rodiklius. Turinys – tvarkingas. Prezentacija – tvarkinga. Pristatymas – tvarkingas. Balso tembras, bajeriukai, pavyzdžiai ir spėjimai – tvarkingi. Tik paskaitos pavadinimas klaidingas. Iš „vizualus dizainas mirė – tegyvuoja vartotojo patirtis“ liko praktiškai tik „tegyvuja vartotojo patirtis“. Klausome pavyzdžių apie tai, kas buvo ir kas bus: kaip nuo grynųjų pamažu pereisime prie mokėjimo už kavą tepasakant savo vardą ir pan. Vienžu, susiklauso tvarkingai.
16:45
„Ar lengva parduoti dizainą Lietuvoje?“. Diskusija prasidėjo 16:45, dabar jau 17:15, bet diskusija vis dar neprasidėjo – paradoksas kietesnis už Zenono vėžlį ir Achilą. Praėjo pusvalandis, o aš vis dar klausau seno gero dalyvių prisistatymo. Pirmasis skaito iš lapelio apie paties kurtą dizainą „Utenos trikotažo“ apatinių linijos pakuotėms, skaito taip lėtai, sunkiai ir ilgai, kad nieko neprisimenu. Kitas dalyvis – bičas iš „Vinted“ virtualaus drabužių turgaus – susisuka greičiau. Dar pažiūrim šiek tiek lietuviškos režisūros, kurią pateikia „Chocolate Naive“ atstovai ir ties paskutiniais dviem dalyviais nebenulaikau dėmesio.
Galų gale diskusija prasideda, bet čia ne diskusija, o tuzinas paskirų pasisakymų. Akmuo ir į organizatorių daržą – kokia diskusija, kai šeši kalbėtojai ir vienas mikrofonas? Akmuo ir šnekėtojams – visi nori ne šnekėti duota tema, o nagrinėti ją per savo asmeninę prizmę, nuolat pateikiant pavyzdžius iš savo patirties (aka žiūrėkit, kokių fainų dalykų esam padarę). Tarp pašnekovų nėra jokio santykio, kiekvienas kalba sau. Tarp jų dar įsiterpia moderatorius su gera sauja pagyrų – „aš ir mokslininkas, ir filosofas, ir toks, ir anoks“, „žmonės man sako, kaip tu čia, ir filosofiją išmanai, ir inžineriją?“. Ačiū, žinosiu kur kreiptis, kai reikės įsirengti elektros sistemą, tuo pačiu analizuojant lietuvišką dizainą per Kanto kategorinio imperatyvo prizmės ir infraraudonųjų bangų santykį.
18:00
Kavarskas buvo vienas iš tų poros pranešėjų, kuriuos dar prieš konferenciją laikiau įdomiais. Kaip gali būti neįdomu paklausyti apie neurodizainą? Tie neuromokslai, nurautas dalykas, visiškai future is now reikalas. Per paskaitą sužinome daug įdomių dalykėlių. Ir nesusijusių su dizainu – smegenys yra linkusios tinginiauti, todėl pasąmonėje visada ieško paprasčiausio (aka jau išbandyto) kelio. Ir susijusių su dizainu – pakuotes reikia apdirbti taip, kad jas įvertintų ne tik protas, bet ir pasąmonė. Jos turi išskirtinai atrodyti ir nublurintos, turėti aiškius atpažįstamus spalvinius blokus etc. Vienžu – dizainas bus ne tik apie tai, kas gražu, bet ir apie tai, kas objektyviai veikia žmones. Čia dar daug teorijos, sėkmingų pavyzdžių ir bendrų žinių. Puiki paskaita.
18:50
Ant scenos lipa Tomas Ramanauskas. Kaip ir LOGINe, kalba apie tai, kad, o šūdas, leidomės užvaldomi technologijų ir reikia susiimti. Mes nebevaldome savo laiko, esam feisbuko ir multitaskingo vergai, nesugebam normaliai bendrauti etc. Šneka hiperbolizuota, bet kryptis teisinga, atitikimų randa turbūt kiekvienas. Kaip visada Tomas kalba įdomiai, išlaiko publikos dėmesį, jaučia, kada reikia budinančio bajeriuko, o kada galima pasiplėtoti. Iš mano pusės respektukas už visiškai atnaujintą prezentaciją – bijojau, kad daug dalykų bus girdėti LOGINe, bet iš esmės kartojosi tik tema ir moralas – pavyzdžiai ir istorijos buvo naujos. Asmeninis nišiniam skaitytojui skirtas pastebėjimas – atrandu ne vieną bendrą tašką tarp Tomo siūlomų sprendimų ir Vipasanos meditacijos mokymo.
Antra diena
15:30
Antra diena lyg ir kiek rimtesnė, bet rašyti ką turiu mažiau. Didesnę dalį Roberto Jucaičio paskaitos praleidžiu plepėdamas su sutiktais pažįstamais, o likusios dalies neužtenka, kad turėčiau, ką parašyti. Panašiai ir su Deimante – tik jai pradėjus išeinu į Gonzaleso (to, kur pirmą dieną skaitė paskaitą) workshopą „We have a strategy, what‘s next“.
Iš šių dirbtuvių tikėjausi nemažai. Vėlgi – išankstinis nusistatymas. Esu dalyvavęs keliose dirbtuvėse, ten dažniausiai sužinodavau naujų dalykų, bet čia – nei naujos metodikos, nei kito požiūrio taško, nei dar ko. Tiesiog intro into teamwork arba dvi valandos to, ką veikiu darbe, tik šeštadienį. Naudinga, jei niekada nedalyvavai breinstorme ir galvoji „ką jie ten daro reklamos agentūrose“, bet ne daugiau. Pačių workshopo vedėjų indėlis – minimalus, tik kaip darbo tvarkos prižiūrėtojų, bet ne konsultantų ar mokytojų.
17:30
Bartholot – vienas iš tų, kurie turi, ką parodyti, bet neturi, ką pasakyti. Jis demonstruoja savo portfolio, gerą portfolio, bet šį lydi pasimetę žodžiai ir nejaukios pauzės. Staiga, kalbant apie vieną projektą, kuriame vartotojas galėjo išrengti vyrą ar moterį iki apatinių, ponaičiui netyčia prasprūsta gero perverto vertas juokas. Tas jo juokas sulaužo ledus, pastato tiltus – tarp pranešėjo ir publikos atsiranda ryšys, kaskart kai trūksta žodžių Bartholotas pradeda krizenti ir publika džiugiai seka jo pavydžiu. Tai užgožia prieš tai tvyrojusį nejaukumą ir štai mes turim pasakos vertą pabaigą. Ir daug įspūdingų vaizdų.
18:15
Prasideda antroji festivalio diskusija – „Ar Lietuva yra reklamos NEXT?“. Ne, nu šiaip faina, kad bandoma renginiui suteikti konceptą, daugumą temų sukti apie next… Bet, Jėzau Kristau, net vietiniam nekilnojamo turto agentui iš Šilainių yra aišku, kad Lietuva nėra reklamos Next. Apie tai ir diskusija, kuri labiau diskusija nei pirmoji (visiems užteko mikrofonų), bet vis dar labiau pranešimų komplektas, nei diskusija. Kiekvienas pranešėjas yra pasiruošęs po prezentaciją, kodėl Lietuva nėra Next. Vieni kaltina konservatyvius ir bailius klientus, kiti – nemokytus kūrybininkus ir jauną rinką, dar kiti – mažą rinką ir mažus biudžetus. Akivaizdu viena – priežasčių, kodėl Lietuva nėra reklamos Next yra, ir jų yra daug.
Parkė
Čia konferencija ir baigiasi, o jūsų nuolankiam tarnui belieka pateikti kokią nors išvadą. Tai išvada yra – nors pirmas blynas gavosi visai neblogas, suorganizuota tvarkingai, What’s Next turi vieną nemažą parkę, kurią reikėtų išspręsti iki kitų metų renginio. Organizatoriams reikia gerai pamąstyti, ar jie organizuoja „kūrybinių industrijų konferenciją“, ar „pažintinį-motyvacinį renginį paskutinių klasių mokiniams“. O apsisprendus – pasirūpinti, kad knyga atitiktų viršelį, paskaitų turinys – auditoriją, kirvis – kotą, ir kad šiaip viskas viską atitiktų. Ir tada viskas bus gerai – su laiminga pabaiga.
Foto: Vataitas Donatas
po kiekvieno aplankyto (tiksliau, kelių) penketų renginio piršdavosi panaši išvada. Atrodo, kad organizacija yra tik kalbančiųjų ir klausančiųjų suvedimas į vieną erdvę, na, dar plius reklama, dizainas ir pan.