Kovo 17 dieną Wen, arba Owen Darby, išleido albumą Signals. Tai debiutinis 22 metų prodiuserio albumas, turintis labai storą bassline. Wen yra grime kūrėjas iš Kento.
Tai yra specifinio skonio albumas, kuriame nėra rėminės stiliaus linijos, o tai yra pagrindinė albumo ašis. Ir šį kartą – teigiama. Pusė signalų yra sudėliota iš semplų, kurie yra paimti iš Oweno paauglystės muzikos atradimų laikotarpio – klausymo per radiją, būtent tuo metu, kuomet grime buvo kažkas naujo, neįprasto, kuriamo bei šviežio.
Kita pusė – instrumentinė dalis, kurioje viršų paima muzika. Signals susipina ne vienas stilius, tačiau kartu išlieka vienodas savo valandos rūko aplinkoje, kuriame boso linijos atitinka garus, jų variacija – šviesos pliūpsnius, o trumpos melodijos – lazerių blykstes. Kaip ir pridera, viskas orientuojama su tamsa, mistika ir bad boys madafaka atmosfera. Tai vienas iš tokio tipažo albumų, kur sustojus sekundei pasigirsta All right. Let’s go again, ir viskas tęsiasi toliau. Kiek paaugliška, tačiau muzika tikrai sudėtingesnė nei gali pasirodyti pagal tokį apibūdinimą.
Iš visų signalų mėgstamiausias – Time, kuris bangina stipriausiai. Kruopštus tikslumas, bosinės bangos, nenuspėjamos lyg audra vandenyne, bei intriguojanti vedančioji nata. Kūriniai Lunar, Persian sudrumsčia albumo vandenį labiausiai, tačiau kartu tai labai praskaidrinantys bendrąją terpę kūriniai. Wen savo kūryboje demonstruoja aktualumą, bei subtilią jungtį su jungle, garage elementais, o kai viskas yra suleista į tinkamą kiekį, teisingą proporciją – kiekviena detalė patampa svarbi. Viskas pakankamai tiesmuka, tačiau kartu subtiliai užslėpta, lyg būtų supaprastinta mistika.
Visumoj Signals – labai įdomus šių metų darbas. Kaip ir pridera grime, šiam albumui klausyti reikia didelio garso ir padidintų bosų galimybių. Ir kuo daugiau, tuo geriau.
