We Will Riot – ne toks stiprus, kaip rėkia pavadinimas

Į rimtą filmo premjerą patekau, rodos, pirmąkart – čia ir išsipusčiusi minia, ir režisierius, kurį, mus šiltai sutikusį, iš pradžių palaikiau tiesiog ypatingai maloniu, svečiais besirūpinančiu asistentu, ir šampanas, ir padėkos kalbos. Malonu. Po viso to džiaugsmo skelti griežtesnį žodį ne taip jau ir paprasta. Kažkur giliai širdy vis bando išsikeroti „nedėkingojo“ kaltė. O bet tačiau.

Iš visų skėlusių savo padėkas, Splinteris išsiskyrė su gera doze reklamos ir pokštu, jog jei ne muzika, filmas būtų, išsireiškime padoriai, nieko vertas. Taip juokauti jam tikrai nederėjo, nes pokštas pernelyg arti tiesos. „Streikas“ primena ne rimtą filmą, o lietuviškos beats muzikos showcase’ą, paįvairintą trumpais pokalbių fragmentais, kurių vienintelė prasmė – atskirti demonstruojamus gabalus.

[nuo čia prasideda spoileriai, tad filmo nežiūrėję geriau neskaitykite]

Nežinau, kas rašė scenarijų ir dialogus, bet spėju, žmogus asocialus ir nebendraujantis. Jo įsivaizduojami pokalbiai ir santykiai primena tai, kaip būdamas penkerių įsivaizdavau moters lyties organus. Dialogai čia tokie paviršutiniški, kad nejučiom juos pradedi lyginti su santechniko ir namų šeimininkės pašnekesiu iš paskutinio matyto porno filmo. Visi tik ir bando pasirodyti – „mažai šneku, daug darau“, bet žiūrovas mato tik tai, kad kažkokie jaunuoliai labai nori būti kieti.

Užtenka išgirsti vieną dialogą ir supranti, kad herojus taip šneka ne dėl to, kad jaučia ar nori ką nors pasakyti, o dėl to, kad jam taip liepė scenaristas. Ir jokia vaidyba nepadės užgožti tos motyvacijos stokos ir beprasmybės, kurią aktorius jaučia berdamas savo žodžius. Sausos frazės, trijų žodžių ilgio sakiniai, nepaaiškinami emocijų pokyčiai ir senas geras rinkinukas: „susipykom ir susitaikėm – užtrukom du sakinius“ , „labas, pirmąkart tave matau, gal pasimylim?“ ir legendinis „žiė, aš nenuspėjamas ir kietas hipsteris – va, ką tik sudaužiau veidrodį – ar tikrai nori su tokiu baisiai kietu biču dirbti?“.

Aišku, pagrindinis veikėjas, šaunusis niujorkietis nužiūri sudužusi veidrodį ir atsako, kad tikrai nori. Kelios minutės prieš tai jis tą kietą hipsterį, kuris pokalbį pradeda nuo „man pochui ant tavo klubo“, bendradarbiauti įtikina vienu sakiniu – „čia savivaldybės klubas, mums nereikia uždirbti pinigų“. Gooby, pls? Keliuose, blet, savivaldybės klubuose jums teko lankytis? Kada paskutinį kartą iš bytsų tūso įkarščio išėjot vidurdienį? Nuo kada vienas bičas kontroliuoja visus miesto bytmeikerius? Jei pretenduojama į realizmą, tiesiog negalima taip elgtis su logika. Filmas užduoda milijoną klausimų, bet ne tų, kurie verčia pasvarstyti, o tų, kurie verčia stebėtis. Grynakraujė mistika, nes štai bytmeikeriai groja, groja, o staiga supyksta ir į paskutinį vakarėlį nebeateina. Kodėl? To nežinome nei mes, nei scenaristas, nei patys bytmeikeriai.

Bandomas čia paliesti ir rasizmas, ir homofobija, ir korupcija, ir net nelabasis tautos požiūris, kad „ką bedarysi, nieks nepasikeis“. Tačiau viskam trūksta gelmės. Atrodo, jog filmo kūrėjai surinko „aktualių temų“ sąrašą, o tada tiesiog bandė jas bet kur ir bet kaip sukišti. Na, į tą kuklią filmo dalį, kuri nebuvo paskirta abstraktiems vaizdams ir muzikos demonstravimui.

– Rasizmas – ček, korupcija – ček. Blemba, niekaip netelpa homofobija…
– Žiūrėk, turim čia septynias sekundes, davai tegu gėjus pasiskundžia, kad jo meilei tėvai uždraudė bendraut, nes sužinojo, kad jie gėjai. Nu ir dar liko dvi sekundės… Tai tegu kas nors juoduką pyderu pavadina.
– Gerai čia sakai. Homofobija – ček.

Aišku, buvo ir kelios geros akimirkos. Su akordeonų šėlstantys senoliai – absoliučiai neįtikinantys, bet smagūs. Siužeto posūkis atskleidęs klastingą močiutės planą ir prigimtį. Netikėta filmo pabaiga, vėl nepagrįsta, bet vertinu už netikėtumą. Ir viena smagi scena su Jazzu.

Tai tiek. Kai ėjau į premjerą, tikrai norėjau apie filmą atsiliepti gerai – juolab, kad ir jo pristatymas atrodė gana itriguojančiai. Tačiau, kaip ir sakiau pradžioje – tai yra lietuvišką beats muziką pristatantis klipas su pretenzija į filmą.

Tačiau po visų tų kandžių žodžių aš vis tiek manau, kad į kiną nueiti ir už bilietą sumokėti turbūt verta. Romas yra labai jaunas, akivaizdu, kad dirbti nebijo, o jo norima nagrinėti problematika yra svarbi. Todėl būtų šaunu, jei filmas atsipirktų, pinigų naujam atsirastų ir režisierius galėtų mokytis iš klaidų bei tobulėti, problemas nagrinėti giliau ir dėmesį skirti turiniui, o ne garso takeliui.

 4/10