Dalinuosi penkiais labiausiai įstrigusiais mėnesio albumais.
Sankt Otten
Engtanz Depression
Šoku per matematikos pamoką. Ar su matematika. Krautrock ant lentos, formulė – abstract electronics. Man labai patinka vokiška, išskaičiuota melancholika. Toks vaizdas, kad jie net liūdesį kartais padaro praktišką, ar tiesiog logišką. Sankt Otten – ne pirmo šviežumo grupė iš Vokietijos, dažnai susikooperuojanti su labai rimtais, tikrais muzikantais – Ulrich Schnauss ar Jaki Liebezeit (Can būgnininku). Jų naujausias albumas pas Denovali Records išleistas praėjusį penktadienį, mano nuomone, yra kiek silpnesnis nei Messias Maschine [2013] dėl favoritų neturėjimo. Visi kūriniai yra sujungti į pernelyg vientisą erdvę (kas dažniausiai nėra blogai), tačiau labai norėtųsi vos vos daugiau išsišokimo ar atsitiktinumo. Be abejo, su super apskaičiuotais vokiečiais – tai kartais sunku. Tačiau tai yra tik vienintelė pastaba prie labai įdomių krautrock viražų. Vienas kūrinys, kuris tiesiog stogą rauna, net ir dėl pavadinimo – Sing Die Apokalypse. 12 minučių gėrio – blogio kova, besliūkinanti kareivišku maršu, kurią jau dabar galima dėti į geriausių metų kūrinių folderį.
Rone
Creatures
Trečią kartą pas InFiné ir trečią kartą – visiškai kitaip. Kai prieš porą metų Erwan Castex aka Rone išleido albumą Tohu Bohu, nusiminiau, kad jis nebepakartos pirmojo albumo Spanish Breakfast [2009] sėkmės (ypač kūrinių Tasty City ar La Dame Blanche). Bet dabar suprantu, jog Erwanas visiškai ignoruoja one man sound amplua ir keičia viską iš esmės. Ir kiekvieną kartą, išleidžiant albumą. Šiųmetinis Creatures – visiška IDM/ambient erdvė, kurioje nieko nėra panašaus į prieš tai buvusius albumus. Baigiasi taip pat svajingai, kaip ir prasideda. Būtent albumą atidarantys ir uždarantys kūriniai man yra ypatingi. Jie lyg geras starteris ir fantastinis desertas, kurio lauki atėjęs vakarieniaut. Ypač desertinis Vif, savo gitaromis kiek primenantis Younger Brother. Visas Creatures, kaip pagrindinis patiekalas – neblogas, bet vietomis perkeptas, kad būtų pilnai įvertintas kaip nuostabus.
Carter Tutti
Carter Tutti Plays Chris & Cosey
Neneigsiu savo simpatijoms oldschool elektronikai. Chris & Cosey yra viena mėgstamiausių grupių overall, bet kai jie tiesiog šitaip persileidžia – nekomentuoti yra sunku. 2011 metais jie atliko nuostabų remiksą grupei The Opiates, kuris buvo vis kartojamas tiek vienuose, tiek kituose leidiniuose. Viskas, pagalvojau tuomet, ypač kai 2012 pasirodęs Carter Tutti Void albumas nuvedė į tolimas eksperimentikos lankas. Kas paradoksaliausia, kad dabar, kai jie išleido nesveiką albumą, jie baigė karjerą. Bent jau taip skelbiama jų tinklapy.
Naujausiame albume kūriniai, kurie išleisti aplink 80-tuosius, įgyja naują veidą nepalikdami senojo. Lyg gera, subtili dozė botoxo. Nuostabu, pasigrožėkit:
Aš apibūdindavau Chris & Cosey kaip pop-trance. Manau, kad ta savoka vis dar tinka.
John T. Gast
Excerpts
Pastaraisiais leidiniais Planet Mu tapo viena įdomiausių ir mėgstamiausių leidyklų. John T. Gast projekto albumas Excerpts – ne išimtis. Tačiau aš visiškai nebesuprantu Planet Mu žanro ar siekiamos idėjos. Bet gal ir gerai. John T. Gast – projektas iš Anglijos, vedamas dviejų vyrukų, kuriančių elektroniką tokią, kokia jiems yra patogu. Excerpts galėčiau pavadinti pirmu jų rimtu albumu, išėjusiu į viešumą (pastarieji buvo self-made ar mixtape leidyklose). Albume nėra nieko panašaus į panašius kūrinius. Viskas yra chaotiška – ritmas, atmosferos, kūrinių trukmės, nuotaika ir bendras stilius. Turbūt suteikta laisvė savotiškose gairėse ir padarė albumą tokiu įdomiu ir labai klausomu. Nepaisant jo keistumo, norisi jį klausyti vėl ir vėl.
Future Brown
The album
Pačioje mėnesio pabaigoje išleistas Future Brown albumas išmetė iš mano “topo” Panda Bear albumą Panda Bear Meats The Grimp Reaper, apie kurį daug kas kalba. Iškart sakau – man tai vienas geriausias metų albumų. Paaiškinsiu kodėl. 1: repas-trapas man dar niekada neskambėjo taip meniškai. 2: Aš įsimylėjęs Fatima Al Qadiri kičą ir jos hung-drumo stiliaus melodijas. 3: tekstai šiame kontekste yra svarbu, tačiau muzika dar niekada nesudarė tiek esmės gatvinėje poezijoje.
Tai vienas iš pavyzdžių, kuomet tikslus garso kiekis tinkamoje vietoje gali parodyti kaip greitai bėga šiurpas – pamėginkit naktį paklausyti tuščioje gatvėje Dangerzone.
Po šio albumo paleidimo kilo daug diskusijų gerbiamuose skaitiniuose, tačiau pasakysiu kaip sako Future Brown: one one one don’t be fun. Man jis – visiškai nerealus.
