Dalinuosi penkiais labiausiai įstrigusiais mėnesio albumais.
Kangding Ray
Cory Arcane
Tereikėjo palaukti metus ir po nuostabaus Solens Arc albumo, elektroninės muzikos architektas Kangding Ray pastatė dar vieną techno dangoraižį. Albumas, netelpantis į ambient rėmus, bet nepermestas ant techno batuto. Tačiau juk nereikia greito ritmo, kad taptum techno. Grakštumas, originalumas bei netiesmukumas – tokie pagrindiniai bruožai, kuriuos priskirčiau naujam albumui. Nors tai ne visai muzikiniai būdvardžiai, tačiau ne visai tipinę muziką aptarinėjam. Kangding Ray yra intelektualus techno šefas, miksuojantis mikroskopinio skambesio padažą su išieškota ritmo mėsa. Cory Arcane yra visiškas Solens Arc tęsinys savo veržlumu, kiek supaprastintais ritmais, jei prisiminti senesniuosius albumus, kaip klampiai gyvenimą matė Kangding Ray. Kai kurios kompozicijos taip smarkiai primena Monolake (Safran), kad rodosi, jog Henke jį ir remiksavo. Mano mėgstamiausias albume paskutinis kūrinys On Sleepless Roads, kurio taip gera laukti apie valandą. Ir beje, nuostabus albumas su nuostabiu viršeliu.
Golden Rules
Golden Ticket
Su šiuo atlikėju ir jo puikiu albumu mane supažindino kitas mėgstamas atlikėjas Blue Daisy, Spotify turintis puikų playlistą Check it. Nuostabus albumas iš urban scenos, prijungiamas prie abstraktumo žanro. Golden Ticket talpina nemažai kūrinių lyderių, kuriuos galima priskirti prie skirtingų tipažų, nuo tamsaus jautrumo iki švelnaus lyriškumo, kartu su šokiniais akcentais. Nesakau, jog tai galėtų būti konkurentas Kendrick Lamar albumui, tačiau čia tikrai kažkas į meninio hopo sceną.
St Germain
St Germain
Po 12 metų pertraukos į sceną grįžo St Germain. Ir mano nuomone, tai geriausias jo albumas iki šiol. Turbūt šis vardas daugelį nuveda į mokyklos laikus, kuomet šimtadienio ar kitam oficialiam renginy buvo grojama Sure Thing, o prodiuserio vardas yra nuzulintas iki tokio lygio, kad dabar pasakyti, kad tau patinka St Germain yra visiška gėda. Man – ne. Man – tai vienas geriausių metų albumų, kurioje lounge muzika, arba kaip kiti vadina – picerijų muzika, yra tikra lounge muzika. Naujas albumas talpina tik aštuonis kūrinius, iš kurių Real Blues girdėjome jau gegužę, kuomet buvo paskelbta didžioji žinia apie naują darbą su neišskirtiniu pavadinimu. St Germain alsuoja karščiu, nes daugiausia tai afrikietiškų potėpių deep house, tobulai išsirutuliojantis iš lėto downtempo. Ar redneckiškasis How Dare You, iš kurio šilumos neatimsi. Žodžiu, kaktusai ir margaritos galvoj, liūdėti čia nėr kada. St Germain sukvietė neblogą sąrašą muzikantų įrašyti albumą, kone visuose kūriniuose skamba nenuobodžios gitaros ir triūbos. Kūriniai dinamiški, ilgi ir nenuobodūs. O juk ko daugiau reikia geram albumui.
Anthony Child
Electronic Recordings from Maui Jungle Vol. 1
Visų normalių techno čiuvakų ilgiau ar vėliau laukia išprotėjimas į ambient/drone pasaulį. Anthony Child, seniau žinomas kaip Surgeon, užsiaugino profesoriaus barzdą ir išleido išprotėjusios muzikos albumą keistu pavadinimu. Per pastarąjį mėnesį šį albumą klausiau vis daugiau kartų, kai užsikabindavau ant skirtingos kompozicijos. Šiame albume kone viskas yra perteikta iš polifoninio sintezatoriaus, sudvejinant jį aido efektu. Tačiau tos kompozicijos yra ne šiaip nurautos, bet ir dar gražios. Iš jų mėgstamiausia – Watching And Waiting. Kaip ir sako pats pavadinimas, šis albumas nukelia į Hawajų džiungles, kuriose Anthony ir džiunglino. Šiame albume viskas sukasi apie koncentraciją, nėra jokių blaškančių ritmų, tiesiog tekstūrinės, techno stiliaus arpegio melodijos, kuriomis puikiai sumanipuliuota atkuriant gamtos įvaizdį. Dypas, bet labai įdomus.
Giorgio Gigli
The Best Place Where Not To Be
Italians did it darker. Again. Kad italai moka ne tik maistą ir vyną gaminti, jau seniai aišku. Giorgio Gigli yra vienas iš tų atlikėjų, kuris kuria tamsią techno muziką. Sausas faktas. O jie juk žino, kas dabar madinga. Tačiau nepaisant visos meilės kitiems šėšėliniams italams kaip Claudio PRC, Ness, Dino Sabatini ar net maestro Donato Dozzy, būtent Giorgio nuolatos su savo leidiniu sukuria wow faktorių. Bent man. Ar bent jau vienam ar keliuose kūriniuose iš leidinio. Tai debiutinis albumas su labai pozityviu pavadinimu bei dar tonusą pakeliančiais gabalų taitlais, kaip pvz., Eve Of Destruction, kuris, beja, yra mano mėgstamiausias albume. Negaliu teigti, jog pritariu visai šitai darkside numeruotei, tačiau šis albumas turi fantastinę rimtį ir ramybę, kuri maišyta su lengvais ritmais, kurie vyksta kaip šalutinis efektas vartojant stiprius svaiginamuosius – melodijas, nes būtent jos yra pagrindinis albumo fokusas. Kad ir kaip Giorgio stengėsi sukurti klausytojui nepatogią vietą kur nebūti, jam to nepavyko. Šiame albume norisi būti. O ypač sutemus.
