Dalinuosi penkiais labiausiai įstrigusiais mėnesio albumais.
Woolfy vs. Projections
Stations
Šie bičai 2008 metais man parodė buvo kaip arti tobulybės galima nueiti su gabalu Absynth. Tuomet pirmą kartą supratau, jog psichodelinį roką, house ir funką galima sujungti į vieną turinį, nepadarant nesąmonės. Po ketverių metų pertraukos išleido neblogą, tačiau tik neblogą albumą. Dabar, dar po dviejų metų pertraukos, jie bando sekmę su Stations. Woolfy vs. Projections sensta, jų skambesys tampa daugiau slogesnis ir ilgesingesnis, nei buvusiame The Return Of Love. Vietomis tai lyg tiesioginio popso dozė, kažkiek primenančio neapsakomų jausmų kupiną Sade muziką, perpintą su geriausiomis house detalėmis. Sexo muzika, kurioje idealiai skamba tas latin stilius, dažniausiai siejamas su picerijų lounge kompiliacijomis. Stations turi praėjusių dešimtmečių delikatumą, perteikiant melodijomis (Combination), vokalo stilistika (Jackie), bass line’ais (Set It Up) bei vien faktu, kad būtinai reikia įdėt baladinį gabalą (nu tipo tokį labai romantinį) (The Bright Light Of The Moon). Nežinau ar yra blogai kažko tikėtis, tačiau po Absynth nenustoju to daryti. Vis laukiu kada Woolfy nuraus stogą ir padarys kažką išskirtinio. Nes dabar yra tiesiog viskas tvarkoj. Ir iš esmės geras albumas, kai pradedi jį analizuot. Tačiau pradėt analizuot jį reikia kiek prisiverst.
Julio Bashmore
Knockin’ Boots
Kodėl šito bičo niekas neatveža į Lietuvą? Čia šiaip. Julio Bashmore jau ne kartą buvo liaupsintas suru.lt komandoje del nerealių gabalų Battle For Middle You, Au Seve ir kitų. Šį kartą jis sudėjo pastarųjų metų irašus ir išleido plokštelę Knockin’ Boots. Turinyje – patys pozityviausi, dainingiausi bei šokliausi kūriniai, skleidžiantys energiją kaip kofeinas. Vien ką reiškia gabalas For Your Love. Albumas, ar teisingiau, rinkinys būtų arti tobulybės, jei ne Bark “kūrinys”, besivaržantis minučių distancijoje iki paspaudžiant next. Knockin’ Boots yra vienas geresnių pavyzdžių, kaip galima sukurti tobulą house albumą. Aišku, tas house nėra itin tradicinis ir tiesmukas. Julio muzikoje mane labiausia veža tobula soul, disco sintezė, tačiau labiausiai imponuoja tas garage šydas, dengiantis visą turinį. Tiesą pasakius, kai kažkada pagalvojau apie Julio albumą, nemaniau, kad jis bus toks. Man vis atrodė, kad tas jo posūkis į dainingą house yra pankamai laikinas, tačiau šis žestas akivaizdžiai įrodo, jog klydau. Valio Julio, tu vistiek nerealus.
Ott
Fairchildren
Seku Ott muziką nuo maždaug 2003 metų. Galiu ginčytis dėl kai kurių jo albumų vertės, tačiau geresnio psychedelic dub stiliaus albumo nei Hallucinogen in dub (mixed by Ott) niekas gyvenime neišleido ir vargu ar išleis. Jau kelis metus jis dirba atsiskyręs nuo Twisted Records, tačiau pirmą kartą po šitiekos metų iššovė kažką vertingo. Fairchildren – webinis albumas, paremtas nuotykiniu albumo principu, keičiantis pakankamai konkretų dub stiliu per kitus stilius. Turiu omeny pripildymą lūpinėmis armonikėlėmis, extraordinariai sunkiu bassline’u ir kitomis žinomomis Ott užvežimo formulėmis (tik paklausykit tą nurautą melodiją gabale Coursing Batch nuo 3:26 minutės). Jo muzika man buvo viena pirmųjų, kuri parodė, jog visiškai išsitaškyti – nereikia greičio. Šiame albume jis tai pakartoja su kūriniu Unit Delta Plus. Kelių kūrinių buvimo albume nesuprantu, kaip pvz., Hello My name is… – perdaug paprastas, o Harwell Dekatron – perdaug šyza. Labai smagu, jog šis kūrinys atsirado besibaigiant vasarai, bus saulėtų asociacijų, besiklausant tamsoje.
John Carpenter
Lost Themes
Klausiau šį mėnesį, bet išėjęs jau kurį laiką (vasario vidury). Taigi, sveiki atvykę į funky siaubo filmą. Low-Budget siaubo filmų kūrėjas ir įgarsintojas John Carpenter po 12 metų pertraukos pagaliau išleido tikrą albumą, kuriame muzika yra skirta tik įsivaizduojamam filmui, arba išvis jokiam filmui. Lost Themes paleistas pas Sacred Bones, vieną geresnių Amerikos leiblų, talpina ne tik naujausią Johno kūrybą, tačiau ir remiksus iš Zola Jesus, Silent Servant ir kitų. Albumą atidaro puikus kūrinys genialiu pavadinimu Vortex, kuris ir yra mėgstamiausias iš viso albumo. Tikrai ne dėl pavadinimo, tačiau čia John Carpenter nepersistengė su savo pompastiškomis melodijomis, kurdamas chorines iliuminacijas, kurios kartais pasidaro daugiau juokingos klausyti, nei iš tikrųjų vežančios. Šiaip jo muzika yra pakankamai įdomi ir tikrai turinti stiprumo, idėjų savyje. Tačiau tikrai jaučiasi, kad už pulto stovi tavo tėvas. Ar net tavo tėvo tėvas. Tos visas didingumas ir elektrinės gitaros nesukurtos taip, kad galėtum pasakyti, kad Lost Themes yra moderni seniena, ar senovinio atspindžio naujiena. Džiugu, jog John Carpenter pakeitė požiūrį į albumų išleidimą, tačiau norėtųsi, jog jis šiek tiek pakeistų požiūrį ir į turinį.
Alessandro Cortini
Risveglio
Alessandro Cortini yra italų elektroninės muzikos prodiuseris, dirbantis po keliais pseudonimais bei grojantis įvairiuose muzikiniuose projektuose, iš kurių žymesnis yra Nine Inch Nails. Alessandro yra visiškas hardware sintezatorių geekas ir jo muzika paremta vieno arba kelių sintezatorių galimybių išgyvenimo tema. Nors visa tai skamba kaip norėčiau išgirsti, bet gal geriau einam iš čia, naujausias albumas yra artimas išgyvenimui, kurį norisi patirti vėl. Risveglio yra išleistas Hospital Records, todėl automatiškai jis jau gauna kelis tamsos taškus. Tačiau tik iš teigiamos pusės. Šis albumas nėra lengvas, jam reikia skirti laiko ir tai nėra kažkas paprasto. Jo muzika man siejasi su industrial, rhythmic noise kūrinių pradžiomis, kuomet prasidėjus virpinančiai melodijai prasideda sunkus ritmas. Tai čia yra viskas, išskyrus tą ritmą. Labiausias patikę kūriniai yra La Sveglia ir La Guardia, turintys mažiausiai muzikinės tekstūros, tačiau turbūt daugiausiai erdvės. Labai rekomenduoju klausyti su ausinėmis.
