Dalinuosi penkiais labiausiai įstrigusiais mėnesio albumais.
The Soft Moon
Deeper
Man labai patinka The Soft Moon. O dar labiau, kad išleido nuostabų albumą, nes paskutinis pasirodymas su Zeros [2012] buvo nebloga tragedija. Aš ne prieš visus tuos super meniškus tamsynus-kemsynus, tačiau be-idėjiniai drąskymaisi yra tiesiog kvaili, o ne įdomūs. Kadangi self-titled [2010] debiutinis albumas yra vienas iš tokių, ką galėtum pavadinti gyvenimo albumu, tie Zeros buvo arti zeros balų. Todėl Deeper gerumas yra lyg nemokamas desertas, kuomet jo nesitiki. Luis Vasquez išlaikė visą punk, darkwave energiją nukreipdamas į gilumą, kurios bedugnėje – begalinė romantika. Albumas Deeper yra kupimas tiesmukumo, nevaržantis per daug sudėtingais triukšmais, tačiau kartu yra puikiai išdirbtas ir nuoširdus. Mano albumo didžiausias favoritas – Wasting, tačiau jo labai greta stovi Feel. Neabejoju, jog po kelių mėnesių šis sąstatas pasikeis. Deeper yra nuostabus priešpriešomis – energija ir ramybe, melancholija ir agresija, poezija ir instrumentalumu. Tai vienas kiečiausių albumų šiemet, kuris kol kas pastabų neturi visiškai.
Eskmo
Sol
Retai, bet kitaip. Turbūt tai kartoja Brendan Angelides, stodamas prie albumo kalvės. Po penkerių metų – Sol – albumas, keičiantis viską – požiūrį į patį Eskmo ir jo muziką. Saulę sudaro 10 kūrinių, kurie yra puikus pavyzdys daugeliui, kad albumas – tai vienas ir nenutrūkstantis organizmas. Sunku nelyginti su prieš kelis metus išleistu self-titled albumu, kuris buvo smarkiai orientuotas į ritmus ir jų laužymą. Šį kartą pagrindą sudaro ganėtinai mažai ritmų, bazėje – garsų tekstūros ir sluoksnių gilumas, o viską sušildo violončelės, kiti gyvi instrumentai, bei puikus Brendano balsas. Mane labiausiai nustebino didelė koncentracija į experimental ambient / modern classical stilistiką. Akivaizdu, jog Eskmo – tai nėra vieno žanro prodiuseris – jo kūryboje daugiausia beats, glitch, IDM, drum and bass ir net techno leidinių. Tačiau kad ir kaip man patiktų naujasis Eskmo aplua, iki pilnos laimės jis manęs neįtikina. Pakankamai pastebima, kad jis tai atlieka pirmą kartą. Albumas, kaip vienetas, išdirbtas neblogai, tačiau jo dydžiui – vietos dar yra.
Jam City
Dream A Garden
Jam City – šilkas ausims per elektronikos viražus. Pakankamai sunku nusakyti braižą, kuriame juda Jack Latham. Tai 80s, beats, urban kietumo bei synth pop švelnumo mišinys. Dream A Garden – antrasis albumas iš svajingojo brito, šį kart nuspalvintas vokalu. Kūrinių nuotaika – pozityvi ir melancholiška, tekstų temos – politinis apatiškumas bei kapitalizmo išnaudojimas. Nors pirminis įspūdis atrodo kaip vėjavaikiško, lėkšto filmo garso takelis, tačiau rezultatas yra gilus ir išieškotas. Čia nieko nėra visiškai tiesioginio, galinčio apibrėžti braižą, stilių ar formą. Albumas turi dar vieną nestandartinį bruožą – sumasterinimą – visas skambesys yra kiek suminkštintas, lyg skambant per juostą. Ekstra šarmo taškai. Gegužės 22 Jam City gyvai pagros Dream A Garden Opium klube.
Ghostpoet
Shedding Skin
Mažiau elektronikos, daugiau gyvybės. Taip apibūdinčiau Shedding Skin – naujausią britų reperio (po šio albumo keista net jį taip vadinti) Ghostpoet albumą. Pirmą kartą gyvai išgirdus Ghostpoet supratau, jog elektroninis skambesys – nėra jo esminis arkliukas, kaip galėjo pasirodyti Peanut Butter Blues And Melancholy Jam [2010]. Po poros metų sekęs Some Say I So I Say Light tik sustiprino šį jausmą. Akivaizdu, jog Ghostpoet nėra vieno, įprasto skambesio atlikėjas. Šiųmetinis Shedding Skin yra nusukęs į indie instrumentalumą, užpildytą Obaro Ejimiwe vokalu, kuriam akomponuoja krūva vokalistų. Mano favoritas ir yra titulinis Shedding Skin, skambantis lyg dainuomosios poezijos konkurso nugalėtojas. Visas albumas įvairus – svaigus, niūrokas, optimistiškas ir depresuojantis, vietomis primenantis Tricky ar Massive Attack. Bet turbūt tai yra gilumo kaina, kurią moka Ghostpoet, prarasdamas plonesnius klausytojus. Retai kada atlikėjas taip puikiai pasirenka savo pseudonimą, pilnai galinti apibūdinti jo skambesį.
Scuba
Claustrophobia
Panašu, kad Scuba bando atsikratyti lėkšto tūsofčiko etiketės dėl Personality [2012], bet akivaizdu, jog į Triangulation [2010] laikotarpį negrįš. Šiųmetinis Claustrophobia – albumas su labai gera įžanga, pusėtinu dėstymu ir silpna pabaiga. Bet tai jau istorija, kurią gali vadinti albumu, kuomet Personality galėjai klausyti tik kaip hitų rinkinį. Albumo kileris – Why You Feel So Low, pradžioje užkeliantis albumui labai aukštą kartelę, kuri, valandos tekmėje, vis darosi tolimesnė nuo rezultato. Albume yra keletas kūrinių tinkančių šokiams, tačiau pagrindą sudaro ambientiniai, abstraktūs elektroniai viražai, iš kurių pats įdomiausias Drift. Claustrophobia – įdomus, tačiau ne iki galo įtikinantis. Scuba, neskubėk.
