Dalinuosi penkiais labiausiai įstrigusiais mėnesio albumais.
Oddisee
The Odd Tape
Man Oddisee visuomet buvo hip-hopo stiliaus ausko ikona. Iš mielumo pusės. Jo repas yra toks šiltas, kad net repu sunku tai vadinti. Tai daugiau jazz-trip-hop nei ai, whatever tuos stilius. Pastaruosius albumus pradėjęs sukti per instrumental versijas, The Odd Tape išleido orientuotą vien į muziką, be jokio vokalo. The Odd Tape man priminė Nightmares On Wax! ir mylimą Cinematic Orchestra – švelnumu, paprastumu bei ta melancholine linija, kuomet norisi klausytis labai geros muzikos, tačiau kuri nereikalautų per didelio dėmesio. Tai nuostabus albumas vasarai. Na ir vien ką Brea klipas reiškia. Check it.
Babyfather
„BBF“ Hosted By DJ Escrow
Labai mėgstu Dean Blunt. Jo konceptualus požiūris į hiphopo muziką visiškai keičia supratimą apie panaušaus pobūdžio muziką. Ypač tuo įsitikinau po pernykščio pasirodymo festivalyje Newman. Babyfather yra jo ir kitų dviejų bičų DJ Escrow ir Gassman D projektas, išpildantis visą Dean Blunt muzikos stiliaus checklistą – šiek tiek hip-hopo, dub ritmikos, art-ish moodas, crazy vokalo semplavimas, melancholija, nuostabus Dean balsas bei kiti gliūkai. Visiškai užsikabinau ant Meditation, kuris yra prodiusuotas kartu su Arca. Albume yra nuostabių vienos – dviejų minučių kūrinių, kurie intriguojančiai keičiasi. Vienintelis dalykas, kuris erzina ir sugadina aukščiausio įvertinimo varžybose – kažkoks (konceptualus turbūt) triukšmas, kuris pasikartoja keliuose kūriniuose, todėl neįmanoma paspausti play ir paskęsti valandai, nes kaimynams tai visiškai nepatinka.
Julianna Barwick
Will
Tai vienas iš albumų, kuris parodo, kad būti didingam – daug nereikia, užtenka vokalo. Penktasis Juliannos albumas Will nužengia nuo pagrindinės fortepijono ašies ir iškelia jos vokalo svarbą. Nuostabus ambient, new age darbas, skirtas visiškai ramybei palaikyti ir ją suteikti. Jau pakankamai senai naudojau albumą kaip meditacijos priemonę, norint įvesti save į tam tikrą būseną. Man šis albumas tapo ne „kūrinių perklausymu“ o daugiau „ramybės sesija“. Jei reiktų apibūdinti Will nuotaiką spalvomis – rinkčiausi vasaros saulėtekį. Kažkas panašaus į Dead Can Dance pojūčius. Tai vilties, kažkokios atkarpos pozicija, išminties stadija, į kurią labai smagu panirti. Will – asmeniškai bus vienas geriausių albumų metuose.
Petar Dundov
At The Turn of Equilibrium
Tris metus reikėjo laukti naujienos iš Petar Dundov. Ir manau, kad galėjo ir per trumpesnį laiką šį rezultatą išspausti. Jau esu minėjęs apie jo arpeggio melodijas ir melancholinį techno, kurio skambesio nelabai įmanoma sumaišyti su niekuo kitu. Petar šį kartą nepersistengė su išradingumu, jo super ilgos, ir net vietomis perdaug ištęstos melodijos nebeturi turinio. Jo nėra šiame albume, jei esate jo muzikos fanas ir pažįstate ką jis daro. Be abejo, albumas netragiškas, jame yra vilties šviesulių – The Lattice, Mist ar New Hope yra puikūs kūriniai. Turbūt būsiu pripratęs prie jo nuostabaus turinio, dėl to man šis albumas tiek daug aikčiojimų nesukėlė.
Skepta
Konnichiwa
Dar vienas iš kietesnių albumų per gegužę, vėlgi išžengiantis iš netiesioginės hip-hopo scenos, tratantis grime garsuose ir emocijose. Skepta kardinaliai nesikeičia – viskas pakankamai agresyvu ir explicit, tačiau turi tą „art“ paskonį, kuris labai kabliuoja klausant. Daugiausiai kartų perklausytas kūrinys Text Me Back. Mane labai užkabino šios lyrikos ir kaip jos sudėliotos, bet turbūt mane labiausiai pakirto viso šio albumo nuotaika, nes, prisipažinsiu, nesu grime stiliaus žinovas ir man super subtilybės iš jų namų nerūpi. Puikus albumas nakčiai, prie kurio nagus prikišo Skepta brolis JME, Wiley ir net Pharell Williams. Jei vairuoji atsidaręs langus, privalai klausyti Konnichiwa, nes tai pridės tau kelias samurajaus galias.
