Kovo pradžioje redaktorius man iškrėtė niekšybę – parodė jums kas gero įvyks balandį su albumais. Taigi norint nepasikartoti, ieškojau albumų, kurie nebūtų pažymėti minėtam sąraše. Laimei, šiuo metu leidžiamos muzikos yra tiek daug, kad kartais gali pristigti miego ją perklausyti. Taigi, penki man labiausiai patikę nauji albumai, klausyti balandį.
Tim Hecker
Love Streams
Mėnesio wow. Tim Hecker sugrįžimas po trejų metų pertraukos albumų pasaulyje su Love Streams. Meilė spinduliuoja. Meilės spinduliavimai. Tikrai, ne muzika, o spinduliai. Vien albumą atidarantis Obsidian Counterpoint, ech. Kas nepažįsta Tim Hecker, trumpai apibūdinsiu – amerikietis, kuriantis experimental, glitch muziką, ambient erdvėje, išgarsėjęs prieš penkiolika metų. Tai ne-destrukcinė, tačiau ir ne itin lengva muzika, kurios autorius nemažas fanas drone-noise stiliuko, žodžiu prijaučiantis pradrožimams. Love Streams man pasirodė pakankamai šviesus albumas, galbūt dėl nemenko vokalo jame. Be abejo, tai nėra dainavimas, o daugiau panaudojimas balsų, kaip instrumento, jungiant viską į begalinį aidą, panaudojimas. Įkvėptas XV amžiaus renesansinio chorinio dainavimo, Tim Hecker sukūrė savo interpretaciją, kuri tęsia jo orkestro-elektroninę tematiką, kurią pradėjo prieš tris metus su albumu Virgins. Man labiausiai šiame albume patinka netikėti garsai, kuriais Timas nustebina, ir albumo lengvumas, ko pastaruoju metu man pritrūkdavo Hecker kūryboje. Valio sugrįžimams ir pasikeitimams.
Leon Vynehall
Rojus Designed To Dance
Geras, straith forward house. Dėkingas draugui Valdui už parodymą šiojo. Įdomu kodėl Leonas pasirinko būtent lietuvišką pavadinimą, nes tai padaryta neatsitiktinai. Šiame albume nėra nieko per daug užslėpto, konceptualaus ar labai sudėtingio, jis tiesiog padarytas teisingai, dėl to ir skamba neblogai. Lyginant Rojų su pirmuoju albumu Music For Uninvited, šiųmetinis yra kiek drąsesnis, veržlesnis ir visiškai orientuotas į house 4×4. Mano mėgstamiausias šiame albume – Kiburu‘s, kuris turi šiek tiek saksofoniško gyvumo. Visi kiti – OK, tinkantys neįpareigojančiam muzikiniam fonui, ypač šiltu metų oru.
CoH
MUSIC VOL.
Rusų konceptualistas Ivan Pavlov su naujuoju Music Vol. primena apie save. Tai vienas iš tų atlikėjų, kuriuos įdomu klausyti pasirodančius gyvai, vieną kartą metuose. Maždaug kai kaupiesi tam du mėnesius ir ateini paklausyti valandą trunkančio muzikinio eksperimento. Taigi, tas pats yra ir su Music Vol. Tai visiško minimalizmo albumas, susidedantis iš kelių garsų pasikartojimo, šiokio tokio aido ir vėl pasikartojimo ir vėl aido. Tai – išgyvenimų muzika, paremta asmeninių sąsąjų interpretacija. Nieko šokiruojančio iš šio atlikėjo, tačiau nieko ir labai blogo.
Kane Ikin
Modern Pressure
Kokia tamsi ir baugi kartais gali būti romantika. Fantastiškas debiutas australiečio Kane Ikin britų leible Type. Tai ketvirtasis Kane’o ilgągrojis, kuris pakeičia prieš tai buvusius ambient, modern classical reikalus į rhythmic noise, ambient techno, su industrial pipirais. Nuostabus darbas, sekantis panašius, prieš tai minėtus reikalus kaip Lakker, Acronym ar Alessandro Cortini. Baugi atmosfera su švelniais paglostymais. Atsipalaidavimas su aštriais peiliais. Nepaisant debiliško albumo pavadimo, jis arti tobulumo, kai norisi mistikos ir patylėjimo. Tas technačiškas prieskonis paimtas tokiu geru neskubėjimo greičiu, kad sukuria lyg ir pažįstamą aplinką, tačiau įsiveisia nestandartinėje aplinkoje – ambiento lėtume. Labai gražus darbas, su idealiai pataikytu viršeliu.
Rebotini Zanesi
Frontieres
Arnaud Rebotini prieš kelis metus nustojo leisti techno albumus. Pavarydamas drąsesnį electro-techno ant plokštelių, subalansavo albumus į konceptualius projektus, tokius kaip Eastern Boys filmo soundtrackas, ar štai naujasis albumas, Frontieres, kartu išleistas su prancūzų eksperimentalistu Christian Zanési. Akivaizdu, jog populiarieji Black Strobe laikai yra praeity ir popso čia nebus. Tai gerai, ir blogai. Nes Arnaud tikrai mokėjo padaryti gerą popsą, prisimenant tokius reikalus kaip Me & Madonna ar I’m A Man. Taigi, pats Frontieres yra pakankamai ramus albumas, tačiau tikrai ne-atpalaiduojantis. Kai kuriose vietose yra uždraivinta iki metalų poginimo stiliaus, todėl šis albumas tikrai geriau klausosi tamsoje ir prie vyno taurės. Labai džiaugiuosi, jog visas eksperimentalumas yra sukurtas su Rebotini visiškai oldschooliniais sintezatoriais, todėl skambesys labai minkštas ir sodrus. Naudojami klasikiniai jo mėgstami bajeriai – acid melodijos, daug hit-hat‘ų, ambientas su electro priemaišom, spaced aplinka. Labiausiai man patinkantis 12345678 yra visiškai primenantis Arnaud tėvynainio David Carretta gabalą Homep (skaitoma rusiškai), kuriame panaudotas tas pats „vokalo“ principas – įsakmus skaičių diktavimas. Bet atsiribojus nuo referencijų, pretenzijų nekyla. Iš esmės kiekviename kūrinyje gali surasti kas tau patinka, todėl visas albumas yra labai intriguojantis ir iš tiesų, labai labai geras.
