Dalinuosi penkiais labiausiai įstrigusiais mėnesio albumais.
Lapalux
Lustmore
Prabėgus porai metų po Nostalchic, Stuart Howard balandžio mėnesį išleido Lustmore. Nors pristatomas kaip visiškai nauja vizija į Lapalux pasaulį, man šis albumas neatrodo išskirtinis evoliucijos poziuriu. Tai tiesiog dar vienas, labai geras albumas. Kaip ir praeitą kartą, išleistas Brainfeeder, jis nestokoja visų bytsų kliksų variacijų su neblogu hiphopo šešėliu. Vienintelis skirtumas, kurį išskirčiau – tai pakankamai didelis fokusas vokalui, kuris šiame albume yra pabrėžtinas. Kadangi pagrindiniai albumo tonai yra šviesūs, mano nuomone, šis darbas turės nemenką postūmį tolimesnei Lapalux karjerai. Albumo vinis man – Don’t Mean A Thing, turintis pakankamai paprastą ir tiesmuką pradžią, vėliau išsrutuliojantis į kone jazzini viražą, taip visiškai įsiliedamas į pristatomą “kinematografišką” aplinką. Dinamiškumas ir tinkamas nuotaikų kitimas sukuria pridėtinę šio albumo vertę. Rekomenduoju visiems Bonobo, FlyLo fanams.
Kendrick Lamar
To Pimp A Butterfly
Už šį albumą ačiū Ramūnui, supažindinus. Tapo klausomiausiu balandžio mėnesio albumu. Galiu prisipažinti, jog nieko panašaus iš hip-hopo srities nesu girdėjęs. Nors iš dalies, net hip-hopu tai sunku pavadinti. Tai jazz, spoken poetry, experimental, soul ir kiti koliažai. Ir visas paketas iš straight outta Compton gangsta stiliumi. Pradinis albumo vertinimas techninis: To Pimp A Butterfly sudaro 16 gabalų – nemažai. Pradinė nuostata kaip ir kai restorano meniu sudaro 16 puslapių. Bet čia – visi patiekalai tobuli, čia šefas – jaunas virtuozas. Kitas techninis aspektas – beveik kiekviename gabale groja profesionalus jazz bandas ir jam akomponuoja po du – tris vokalistus. Prie viso reikalo prikišo nagus tokie žmonės kaip Pharel Williams, Snoop Dogg, Dre, Flying Lotus, Thundercat, George Clinton ir kiti. Žodžiu, daug chebros ir jie visi varo nesveikai. Kūrinių stilistiką pakankamai sunku apibrezti, bet be abejonės viskas paremta kūrybingumu, tekstais, bei juokeliais, sietais su filmais ar 2Pacu. Mano mėgstamiausi kūriniai yra albumą atidarantis Wesley’s Theory, Momma, i ir lėto raidinimo himnas King Kutta. I remember you was conflicted.
Shlohmo
Dark Red
Jau išgirdęs vieną iš albumo singlų Buried, supratau, kad naujausias Shlohmo albumas bus bomba. Bent jau man, prijaučiančiam sunkesniai elektronikai. Pastarieji metai Henry Lauferiui buvo nelengvi, todėl visiškai pasikeitė jo skambesys, kurį dauguma įsiminė iš jo albumo Bad Vibes. Saldumą pakeitė kartumas, o svaigumą – gilumas. Kai kuriais momentais atrodo, jog klausytum kažka iš stoner rock, goth aplinkos, kas staiga nueina iki urban beatsų, kurie tuoj pat pasikeičia į footwork atmainas. Albumas Dark Red – pradedant nuo jo viršelio – kontraversijų albumas. Nors viskas atnešta iš idm / klicks scenos, šiame leidinyje jaučiamas saldus punk, new wave atšiaurumas. Albume yra net keli labiausiai šiurpa keliantys kuriniai, kurių favoritą išskirti sunku – tai Meet Ur Maker, Buried, Slow Descent ir Apathy. Dar sunkiau, kad jie eina vienas po kito. Albumas kupinas energijos, todėl ir klausytojas turi būti energingas. Čia nėra nieko lengvo. Rekomenduojama visiems, kas megsta oOoOO.
Colleen
Captain of None
Atradimas ir vėl. Prancūzų instrumentalistes Cécile Schott albumas Captain of none yra nuostabus ambient reikalas. Tai albumas, kuriame atlikimo technika atperka rezultatą. Kartais tas supersofitikuotas požiūris, kad kurta butent analoginiais sintezatoriais, ar savadarbiu sintezatoriumi, reaguojantį į rankų judesius atrodo juokingai, kai muzika yra tiesiog šūdas. Bet čia yra tikrai kažkas išskirtinio. Colleen naudoja renesanso laikų instrumentą viola da gamba, panardindama jį į didžiulius aidesius, sukurdama su juo vibruojančias boso linijas, kuriose paskęsta jos pačios vokalas. Muzika skamba labai neįprastai, nes tai lyg ir įprastas akustinis instrumentas, tačiau neįtelpantis į jokius charakteringus rėmus, kaip tarkim violončelė is Yo-Yo Ma ar gitara iš Gustavo Santaolalla. O papildoma bosinė linija sieja muziką su dub atmaina, nors afišuojamas modernios klasikos veidas. Tai nuostabus albumas visiems, mėgstantiems atradimus. Rekomenduoju visiems, kam patinka Hauschka.
Alva Noto
Xerrox vol.3
Carsten Nikolai solinis albumas po keturių metų, tesiant Xerrox ciklą. Nieko per daug nenuspejamo, tiesiog dar vienas auksčiausio tikslumo albumas iš mokslinės fantastikos žanro. Pakankamai didelis dėmesys ambientui, o ne butent pačiai elektronikai, kaip įprasta Alva Noto. Albumas žavus, tinkamas klausyti ramiose emocijose, vietomis net šiltas. Xerrox vol. 3 yra padalintas į dvi dalis, iš kurių pirmoji – gilesnė, antroji švelnesnė. Patariu klausyti nuo pradžios iki pabaigos, neišskiriant kūrinių. Jei reikėtų išskirti, mano mėgstamiausias – Xerrox Isola. Xerrox vol. 3 priminė Marsen Jules projektą Krill. Minima.
https://www.youtube.com/watch?v=q-ZRVNyRlyc
