Kai kurios leidyklos yra labai geros. Jų produktai visuomet sutinkami kaip ką tik iškepti sausainiai ar ilgai brandintas vynas. Apie kitas sužinai staiga ir matai, kaip jos vystosi, evoliucionuoja ir muzikuoja.
Apie garbėtroškų bendravardžių artistų valdomą autorinį jų leiblą Wolf + Lamb Music viena ausim išgirdau vos prieš porą metų, o aidas vis stiprėjo ir stiprėjo. Neturėtų būti kitaip, kai ten leidžiasi Seth Troxler, Soul Clap ir, žinoma, pats estrados princas Nicolas Jaar. O sausį vilkas ir avis į pasaulį paleido debiutinį Niujorko plevėsų Voices of Black albumą Plastic Dolls, žadėdami riebaus house porciją.
Plastic Dolls – tai du obuolio kirminai, besiblaškantys tarp Manhatano diskotekų ir podiumų. O savo debiutą jie dedikuoja per teliką matytai brazilų manekenei. Kiek tuštoka, bet juk konceptualūs albumai šiuo metu paklausūs.
Muzika, kurios siužetas sukasi mados srity, paprastai būna saldi, jausminga ar sexy. Iš kitos pusės, jos pasitaiko liūdnos, gal kiek šaltos. Voices of Black bando į stereotipus žiūrėti organiškai – agresyvus intro su mūzos vokalu ir keletas ateinančių kompozijų Sohos ir Disco Jackie intriguoja….
…Ir, labai gaila, bet ne daugiau. Išklausius visą albumą, nesinori tikėti, kad vyručiai spausti pridavė nebaigtus studijinius namų darbus. Neatrodo, kad ir persistengė dėliodami. O gal čia viskas dėl koncepcijos. Betgi patys išsikėlė ambicingą tikslą.
Malonių akimirkų čia yra, kad ir mano albumo mylimukai Klossy ar I- 95. Tik kad perspausta ir įterptas bereikalingas triukšmas, sukeliantis kiek erzinantį chaosą. Tiesiog mano house visuomet grynas – nelaužytas, nemaišytas su noisiniais garsais. Rafinuotas, solidus ir išbaigtas – tokį aš pažįstu jį. Čia išgirdau vokalų, efektų, kitų netikėtumų, bet pritrūko sielos ir harmonijos. O juk visas makiažas anksčiau ar vėliau lieka ant pagalvės. Situaciją taiso kadilako bardačiokui derantis Ride ar Sade lūpomis įgarsintas Shade, bet ar visada verta žvalgytis praeitin?
Debiutinis Voices of Black albumas tikrai nėra tragedija. Jis vartojamas, ausų nedirgina, tačiau iš taip aukštai kotiruojamo leiblo tikiesi daugiau. Tiksliau, nusivili atradimais ir įsitikini, kad gera – tai, kas sena. O Plastic Dolls atvejis tikrai gali groti. Kaip fonas neįpareigojančiam vizitui, namų tvarkymui ar FTV transliacijai. Tiesiog tai nėra šaltas šampanas – greičiau tai, kas butelyje lieka ryte. Į galvą duoda, bet širdis neapsąla.
Paragauti dykai galit ir jūs – autoriai mielai dalinasi kūryba ir duoda šiek tiek pasidėti po lova.
