VIZUΛLINIΛI SRΛUTΛI – įrašų ciklas, kuriame post-žurnalas Sha:▽:Ah apžvelgia labiausiai dėmesio vertus hypnagogic pop, chillwave, underground hip-hop, indie r’n’b, beats ir post-punk video klipus.
Vienas gražiausių saldainiukų iš šių Srautų sąrašo atkeliauja nuo kol kas mažai žinomo transseksualaus amerikiečių menininko Martín Gutierrez. Sterili, mistiška ir prabanga dvelkianti klipo IF estetika labiau primena fashion showreel‘us arba kvepalų reklamą nei muzikinį video, tad nenuostabu, kad Martín muzika ir klipai jau buvo pastebėta tokių mados grandų kaip Dior ir Acne.
Nepaprastai malonu matyti, kad visai nesenai mūsų į Lietuvą pakviesti projektai toliau kyla karjeros laiptas ir kuria vienas už kitą geresnius darbus. Vienas iš tokių – gegužės mėnesį trečiuose SHA:▽:AH Švytėjimuose pasirodęs britų alternative r‘n‘b atlikėjas Palmistry. Vaikino skoniu niekuomet neabejojome ir faktas, kad jis pats prisidėjo prie klipo gamybos, jam užtarnavo dar daugiau pagarbos. Tiek klipas, tiek kūrinys savyje turi daug minimalistinio grožio, kuris skeptikams turėtų įrodyti, kad r‘n‘b tai ne tik MTV lygio produkcija.
Kiti SHA:▽:AH draugai, kurie per paskutines savaites sugeneravo naujų vaizdų, yra kareliečiai Love Cult. Kas seka projekto soundcloud profilį tikrai turėjo pastebėti, kaip pakito jų garsai praėjus pusantrų metų nuo pasirodymo Vilniaus planetariume. Naujas belgų menininkės Manon De Sutter sukurtas klipas ekranizuoja lygiai prieš metus pristatyto albumo Fingers Crossed kūrinį Palinode ir atstovauja būtent senesnei dark-ambient Love Cult kūrybos pusei.
Reikia pripažinti, kad mūsų mylima ir gerbiama post-punk scena per paskutinius dešimtmečius nebuvo per daug evoliucionuojanti ar eksperimentuojanti su garsais. Be abejo, tai galima suprasti – dauguma naujai susikūrusių grupių tik stengėsi išlaikyti pirmosios 80-ųjų post-punk bangos skambesį ir žavesį. Tačiau projekto Pop. 1280 kūrinys Do the Anglerfish yra kiek kitoks, nors visumoje tai gal ir nėra post-punk skambesio evoliucija, tačiau subtiliai suderinti kitų žanrų elementai, kūriniui suteikia daugiau energijos ir šviežumo.
Kad ir kaip gerai ir logiškai skambėtų Life Round Here, bet James Blake ir Chance The Rapper kolaboracijos tikrai sunkiai buvo galima tikėtis, tuo taip pat stebisi ir klipo veikėjai naujame Nabil Elderkin režisuotame video darbe.
Panašu, kad chillwave žanras perėjo panašų evoliucijos periodą kaip ir witch house – nuslūgus ažiotažui bei susidomėjimui, išliko tik stipriausios, įdomiausios ir išskirtiniausios grupės bei projektai. Amerikietį Washed Out galima laikyti vienu iš tokių. Naujajame atlikėjo klipe persipina dokumentika ir vaidyba, o vaizdai perkelia į „tą“ geriausią vėlyvosios paauglystės vasarą.
Niūriųjų post-punkerių Death Of Lovers video darbas Buried Under A World Of Roses nors ir nėra kinematografijos šedevras, tačiau turi daug trashy buitinio artumo ir jaukumo. Jausmas lyg 80-aisiais būtum pakviestas į grupės narių vakarėlį tam, kad atsidurtum tarp kelių dešimčių žmonių, kurie per VHS grotuvą vieninteliai pamatys grupės pirmuosius eksperimentus su video kamera.
Úlfur Hansson geriausiai žinomas kaip Jónsi (Sigur Rós) live pasirodymų gitaristas. Šį mėnesį vaikinas pristatė savo paties debiutinį albumą White Mountain, kurio vienas iš gražiausių kūrinių Heaven In A Wildflower įgavo atmosferišką ir įstabiai gražią video formą, sukomponuotą taip pat islando Máni Sigfússon.
Visuomet žavėjausi metalo grupėmis, kurios savo vizualikoje horror ir gore elementus iškeisdavo į kažką subtilesnio ir įdomesnio. Amerikiečių The Body darbas To Attempt Openness yra vienas iš tokių pavyzdžių. Čia jau yra savitas menas, kaip naudojant minimalias, bet subtilias priemones, sukaupti tiek stiprio energijos, kad po to norėtųsi tik susigūžus kamputyje verkti.
Džiugu, kad pagaliau turime progą apžvelgti klipą, kuriuo pasidalino vienas iš mūsų Facebook bendruomenės narių. Dėkui, Wendi! Su Claire susidūrėme pirmą kart ir išgirdus Next Ones To Come buvo sunkoka patikėti, kad atlikėja yra iš Vokietijos, o ne iš Skandinavijos, kur tokie projektai šiuo metu yra kepami kas kelis mėnesius. Pats kūrinys yra labai cukringas ir neslepiantis ambicijų būti radio hitu, kas gimtojoje Vokietijoje jau kaip ir pavyko. Sodresnių skonių šiam darbui suteikia video pusė, kuri vaizduoja purviną ir distopinę ateitį su keliais komentarais apie žiauroką žmogaus prigimtį.
