Kaip jau anonsavome feisbuke: Vilkduja– mūsų mėgstamiausia lietuviška grupė (po grupių Leon Somov & Jazzu ir Lemon Joy) – nuo birželio 27 dienos turi trečią albumą Viduje.
Truputį liūdna pripažinti faktą, bet Vilkduja – nebe ta. Pats Povilas, lyg abejodamas sako „galima sakyti, trečias albumas“. Dar priduria „šįkart ramesnis gavosi“. 9 kūriniai, 36 minutės – albumui gal ir mažoka. Bet juk abu prieš tai buvę neviršijo 40 min atžymos, o Vakar Duona – nuostabus su lygiai tiek pat kūrinių išvardintų ant nugarėlės.
Gal kalti visuomet aukšti (kuomet kalba eina apie Vilkdują) mano lūkesčiai? Deja, net po mėnesio klausymosi nesugebėjau atrasti tos magijos, kuria buvo persmelkti minėtas darbas Vakar Duona ir po dviejų metų sekęs Nežinau. Taip, albumą galima būtų pavadinti ramesniu. Bet man taikliau atrodo sakyti tiesiog mažesnis. Tiek sluoksnių, tiek melodijų, tiek idėjų kiekiu, tiek atmosferos tankumu, tiek emocinio užtaiso galingumu. Man elementariai trūksta kilpų originalumo, byto masyvumo, melodijų himniškumo. Toks įspūdis, kad Povkė prisiklausė savo tų mėgstamų folkų (Current 93, Death In June…) ir nesąmoningai unikalus Vilkdujos receptas išsibalansavo. Dabar projektas skamba, lyg koks Šiaurės Krypties palikuonis. Aišku, kitiems tai galėtų būti komplimentas. Bet ne Vilkdujai.
Taip, ponas Vaitkevičius vis dar moka parinkti skanius žodžius su archajiškais prieskoniais, bet net jo dainavimas tapo nebe toks įtikinamas, kuriuo žavėdavausi anksčiau. Aišku, jam, ko gero, būtų pochuj, bet bijau, kad šitoj vietoj koks nors tūlas Eurovizijos dėdė ar šiaip realybės šou komisijos narys dar apkaltintų ponaitį PoPo, kad anas blogai intonuoja.
Na ir be visa ko – nuobodoka. Jei kokie Demonai ir dovanos antrukart priversdavo trepsėti net užstalių meškas, tai besiklausant Viduje net alų gerti liūdna.
[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Vilkduja_-_Zaibu_sandeliavimo_instruktazas.mp3]
Vilkduja „Žaibų sandėliavimo instruktažas“
Anksčiau Vilkduja progresuodavo lyg užsimaukšlinus septynmylius batus. O dabar toks jausmas, kad projektas ne tik nejuda pirmyn, o trypčioja atgal. Povkei, turbūt, atrodo, kad tai progresas. Tada, bliat, tikiuosi, kad jam greit praeis. Antraip (skambant tokiems monotoniškumams) neturėsiu prieš draugus argumentų, kad „nifiga, jūs, bliamba, nesuprantat“, „čia, jofana, netraška, tai vadinama lo-fi!!!“.
Laukiu, bliat, ketvirto albumo 2014-ais.
Fakin galingo albumo!
Bliat, laukiu ir aš 🙂
Ir aš…