Pagaliau turime. Antrą Vilkdujos albumą Nežinau. Praktiškai visą jau nuklausytą gausių pasirodymų festivalių Mėnuo Juodaragis, Kunigunda Lunaria, Verpetai, Velnių Malūnas ir kitokių progų metu. Ir žinot, kažkaip net gaila. Nes nebeliko jokių staigmenų ir netikėtumo efekto.
Pamenu, kai klausydavausi debiutinio albumo Vakar Duona ir jis man niekuo nenusileisdavo italiūkščio AIT! lo-fi retro haliucinacijoms. Kai brukau jį pečiais gūžčiojantiems draugams ir aiškinau, kad Dovanok Man Akivarus yra dar naujesnis Lietuvos himnas nei Trys Milijonai.
O ko verti būdavo Vilkdujos gyvi pasirodymai, kai kaskart nežinodavai ko tikėtis ir kaskart vis labiau likdavai nustebintas. Malonumas ne laikas.
Pamenu, kai anąkart chebrytė užgrojo tiuninguotą disco gabalą, kuriuo pradėjo savo pasirodymą Varėnoje 2008-ais.
Tai bent siurprizas buvo! O koks šuolis… Tiek kūrybine, tiek kokybine prasme. Visa galva pranoksta anksčiau uždokumentuotą Vilkdujos muzikinę veiklą. Plius tas netikėtas upbeat „optimizmas“. Vėliau sužinojau, kad gabalas vadinasi Kai Žydi Katės ir netgi naudoja porciją iš senukų Rondo repertuaro.
Taigi gaila, bet albumas nestebina. Nėra čia hitų tokių kaip Akivarai ar Medinių Kiaulių Armija. Plius šmikiai įpratino mus prie to, kad tobulėjo lyg žygiuotų septinmyliais batais… O čia gaunas vos ne žingsniavimas vietoje. Tas pats, lyg pro raudono rūko užuolaidą sklindantis, garsas, tos pačios kilpos, tie patys distoršionai, ta pati tematika, atliekama ta pačia maniera, besinaudojant ta pačia archajiškai-patriotine kalba. Tik viskas čia dar geriau. Dar labiau tamsu (suprask spindi), dar labiau surūdiję (suprask nušlifuota). Nes juk kokybe mūsų nenustebinsi, nes Vakar Duona kartelę iškėlė pakankamai aukštai. Tad džiugu, kad Nežinau ją peršoka. Ir jei po pirmų pasiklausimų atrodo, kad vos, vos… tai sekantys bandymai įrodo, kad kartelė dar gerokai užkelta aukščiau. Akivaizdžiausias įrodymas – patobulinta Dovanos ir Demonai versija.
Vilkduja „Demonai ir dovanos antrukart“
Be minėtų dviejų numerių prie favoritų priskirčiau Jūra kartu ir dar lietuvišką „pašli nachuj“ variantą Velniop. Gal kiek netikėtai sau pačiam atradau, kad paskutiniai trys minėti kūriniai tūri kažką bendro su… Suicide Commando. Taip, sunku tuo patikėti. Bet juk bendrais bruožais paėmus Vilkduja įjungia beveik tokį patį tūpą, masyvų bytą, kuris iš tikrųjų yra labai catchy, jį užloopina ir ant viršaus vinioja savo poterius. Na, aišku, tik intensyvumas ne toks, o labiau downtempo ir folkiškas kaip kokio AIT! kaimyno (Punch Records leidykloje) Ô Paradis.
Dar labai patinka minutės trukmės power electronics kančia Mes visi. Ko gero nieks nesugalvotų tobulesnio tilto tarp raganiško Demonai ir dovanos gaivalo ir Utopija melancholijos. Apskritai iš visų vienuolikos kūrinių priekaištų turėčiau tik vienam. Dauguma čia kažkaip ne vietoj ir dažniausiai nusipelno skip mygtuko.
O šiaip be jokios sąžinės graužaties teigiu, jog tai geriausias lietuviškas albumas šiemet.
Laukiam ar Maldur Atai rudenį nustebins.
Man tai daugiausiai skausmo suteikė “ieškau klysteklių” neįtraukimas kompaktan. Ir kasatėj nėr. Per myspace ir telieka klausyt …
o mane kokybė nuvylė, su vakar duona nepalyginsi, o dainos sumestos tikrai tos, vienos geriausių, kiekviena primena vis kitokius pojūčius vis kituose kampuose klausant ir matant visa tai gyvai