„Velnio antrininkas“ – žada daug, duoda mažiau

Filmo kūrėjai Velniu vadina Sadamo Huseino sūnų Uday, o ši juosta, šiek tiek paremta tikrais įvykiais, pasakoja apie tokį Latifą, prieš savo valią tapusį Uday antrininku. Kai renkiesi tarp suknisto darbo ir išžudytos šeimos, pasirinkti nesunku. O tada – daug narkotikų, moterų, prabangos ir vienas psichas pašonėj. Filmas prasideda stilingai ir vaišina mus gera intriga, bet įpusėjus režisieriui pritrūksta parako ir ištęstą siužetą, lėtėjantį tempą, slūgstančią įtampą bei paviršutinišką šio tik vienetams prieinamo pasaulio atvaizdavimą jis bando maskuoti tonomis smurto. Tik smurtas čia, kitaip nei Kankiniuose ar Serbiškame filme, neveikia – nei liūdina, nei susimąstyti verčia, nei šokiruoja. Filme gausu akimirkų, kai būtume galėję justi užaštrintą dramą, išgyventi nelengvus pasirinkimus ar stingdančią įtampą, bet visos praeina vos paliestos režisieriaus rankų. Tad filmas – kaip ir antrininkas. Į rimtą trilerį panašus, bet juo tik apsimeta. O gaila – ir istorija, ir asmenybės, ir aplinka tik ir kvietė sukurti šedevrą – liūdna, kad scenarijus neatiteko kokiam Skorsezei.

6/10

via 3eilutes.lt.