Skaitom visi visokias distopijas ir baisimės, šiurpstam, tačiau kartu ir gėrimės, žavimės jomis. Ne todėl, kad norėtume, jog taip nutiktų ir mums, o tiesiog dėl kylančio jaudulio – kitiems toks jaudulys kyla skaitant, pvz., apie serijinius žudikus. Prieš metus skaitydama A. Johnsono Našlaičių prižiūrėtojo sūnų supratau, kad distopija daug labiau sukrečia, kai joje yra dalis tiesos. Kiek tiesos yra A. Johnsono knygoje, pasakyti sunku, tačiau Banjano šešėly aprašomi pačios autorės patirti įvykiai į valdžią Kambodžoje atėjus raudoniesiems khmerams. Tai buvo tikra, reali distopija. Su visom baisybėm, kurias kiti autoriai sufantazuoja. Autorei fantazuoti nereikėjo – na, gal tik sujungti vieną kitą asmenį į vieną veikėją, prikurti vieną kitą pamirštą dialogą. Visa kita yra tiesa. Net tai, kad raudonieji khmerai, siekdami atsikratyti intelektualų, žudė visus, kurie nešiojo akinius. Kas atrodytų visiškas absurdas, jei nebūtų įrodyta.
Kodėl vartoju žodį „distopija“? Nes raudonųjų khmerų režimas turėjo visas distopijos savybes. Liaudis aukojosi vardan Organizacijos, Organizacijos atstovai kūrė naujakalbę, o tave bet kada bet kas galėjo paskųsti, kad tu dingtum nežinia kur visiems laikams.
Truputis istorijos tiems, kas mokykloje beveik visai nesimokė naujosios Indokinijos istorijos (pvz., aš): raudonieji khmerai buvo karinis komunistų judėjimas Kambodžoje. 1975 m. jie įsiveržė į Pnompenį ir paskelbė diktatūrą. Kelerius metus trukęs režimas labiausiai žinomas dėl vykdyto genocido – žuvo 1,4 – 2,2 mln. žmonių – ketvirtis to meto Kambodžos populiacijos. Dalis nužudyta, dalis mirė nuo bado ir maliarijos. Garsūs Kambodžos mirties laukai – vietos, kur buvo vežama, užmušama ir užkasama milijonai „nusikaltusių“ žmonių. Režimas žlugo 1978 – 1979 m.
Knygoje Banjano šešėly autorė, sujungdama prisiminimus su lašu fikcijos, aprašo vienos karališkosios šeimos likimą tais tragedijos metais. Pagrindinė 7 m. veikėja Raamė (autorei tikrovėje tuo metu buvo 5 m.) gyvena rūmuose su didele šeima, kol vieną dieną į juos įsiveržia juodai apsirengę vaikai – kareiviai ir grasindami ginklais liepia išsinešdinti. Prasideda kelerius metus trukęs sunkiai protu suvokiamas košmaras, kol režimas žlunga, o veikėja pasprunka į Ameriką (kur užauga ir parašo šią knygą).
Kai kas romane įžvelgia viltį, įrodymą, kad pamatinės vertybės nežūsta net didžiausio siaubo akivaizdoje. Aš nesutinku – šis pasakojimas yra ganėtinai depresyvus, primenantis, kad tas siaubas vyko, vyksta ir vyks. Sufantazuotos distopijos jaudina, tačiau tikrosios – tiesiog sukrečia. O pasakojime slypintis grožis tik didina kontrastą tarp tikrovės ir mūsų minčių apie tai, koks turėtų būti pasaulis.
Bet tokios knygos turi būti rašomos ir turi būti skaitomos. Kad nepamirštume, kad nebūtume abejingi. Tai didelę istorinę vertę turintis romanas. Labai poetiškas, labai gražus ir labai tikras vaiko liudijimas apie didžiulę milijonus žmonių ištikusią tragediją 8-to dešimtmečio Kambodžoje. Ar rekomenduoju jį perskaityti? Labai.
Perskaičiau. Ir patiko. Labai. Vaiko pasakojimas apie raudonuosius khmerus sukrėtė. Gal vaiku liksiu iki senatvės (jei tik sulauksiu), nes man visada patinka knygos, kuriose pasakojama vaiko lūpomis. Gera knyga. Recenzija taip pat