Būdamas vos 26-rių Samuel Barber parašė kūrinį, kuris vėliau skambėjo Alberto Einšteino, princesės Grace Kelly, prezidentų Franklino Roosevelto ir Johno Kennedy laidotuvėse.
Šią meditacijų ir liūdesio kupiną kompoziciją girdėjome Oliverio Stone’o filme Platoon, Linčo Elephant Man, Simpsonuose, South Parke, Amelijoje ar Gasparo Noé šedevre Enter The Void…
Kiek vėliau (praėjus 62 metas nuo pirmo atlikimo) Williamas Orbitas savo „koveryje“ akustinius instrumentus tiesiog pakeitė elektroniniais.
Kembridžo choras apskritai apsiėjo be instrumentų.
Dar vėliau parazituoti pradėjo olandų (nesinori čia, bliat, keiktis) tranzeriai Ferry Corsten, Tiesto ir kitokie „nr.1 pasaulyje bbz kas per didžėjai“ Arminai van… Mažiausiai erzinanti iš jų buvo prancūzo Eric Lévi vadovaujamo projekto Era versija.

Pasinaudodamas proga pabūsiu neoriginalus (kaip kokia Mary Travers) ir užsisakysiu šį gabalą savo laidotuvėms.
Aš rimtai, prašau laikyti tai dalimi testamento ir prižiūrėti, kad būtų tinkamai įvykdyta.
O taip. Dabar ir visada.