Nuo paskutinio Maldur Atai albumo Borgata pasirodymo praėjo beveik 2 metai. Naujienos iš Anykščių stovyklos parėjo šiemet liepos pradžioje.
Jos – kiek neįprastos. Nes remiksų albumas – retas reiškinys industrial/ambient scenoje. Mano galva remiksuoti ambient ar industrial muziką prilygsta bandymui sugroti John Cage kūrinio 4’33” koverį, t.y. prilygsta neįmanomam arba absurdiškam poelgiui. Galiu garantuoti, kad dažnu atveju pats autorius (pvz. koks Survival Unit ar Death Squad) nesugebėtų atskirti vieno savo „kūrinio“ nuo kito. Jau nekalbant apie gyvą atlikimą, stengiantis skambesį kuo labiau priartinti prie „studijinio įrašo“.
Kaip žinia, dramblį geriausiai valgyti dalimis. Todėl Umbra Nihili I bandau išmėsinėti ir sudėlioti gabalus į lentynas. 45 minučių trukmės diską sudaro 4 skirtukai (pirmas ir paskutinis jų tarpe – apéritif ir digestif) plius 5 interpretacijos. Jas (pasirodymo eilės tvarka) pateikė Pogrom, Voice of Eye, Deutsch Nepal, Oorchach ir Skeldos.
Esu įsitikinęs, kad garso vandalui Pogrom yra absoliučiai pochuj, ką remiksuoti. Neabejoju, kad jo Maldur Atai, Depeche Mode ar Antano Šabaniausko remiksai skambėtų visiškai vienodai. Obsession nuo pirmos sekundės įsijungia triukšmo siena. Ir praktiškai be pokyčių tęsiasi 3 minutes. Vėliau prisideda mikro pokyčiai, kurie realiai pagrindiniam triukšmo tėkmės efektui didesnės įtakos nedaro. Įsivaizduoju, kad grafinis dainos spektras turėtų atrodyti kaip plyta, t.y. taisyklingas stačiakampis.
Amerikiečiai Voice of the Eye ėmėsi pavojingiausios užduoties – jie pasikėsino į šventą. Nes Endless Labirynth of Chanting (iš Holy Grail 7’’) yra ryškiausias brangakmenis Barboros Radvilaitės karūnoje, Mona Liza Luvre arba paskutinis DMT dūmas į tikrąjį pasaulį. Todėl buvau maloniai nustebintas, kad jiems pavyko nesugadinti šio šedevro. O tai jau yra labai daug. Iš esmės jie tik perstumdė mozaikos dalis vietomis. Galutinis „vitražas“ gavosi kitoks, bet ne mažiau įdomus. Neatleisiu jiems tik už finalinį akordą – tą baisų semplą iš pasaulio karų, kuris mane pažadina iš meditacijos. Norėčiau jiems už tai duot į snukį. Be to žinau, kad jie žinojo, kad to norėsiu ir specialiai taip padarė.
Švedas Peter Andersson (tas, kuris Lina Baby Doll) – savo stichijoje. Apokaliptinius chorus ir niūrią atmosferą jis permala savo tradicinėje mėsmalėje ir ant pakuotės užklijuoja firminį Deutsch Nepal prekės ženklą. Nors ir be jo nesunkiai galima būtų atskirti kuris iš remiksų pagamintas Švedijoje.
Lietuvio Oorchach produkcija man visuomet asocijavosi su archajišku tribal skambesiu, amžinai gyvų ugnikalnių alsavimu ir didžiųjų požeminių girnų girgždesiais. Gera žinoti, kad jis išlieka nuoseklus ir ištikimas sau. O dėl to, kad pasišaipė (jei neklystu) iš Karolio Wojtylos (plačiau žinomo Jono Pauliaus II vardu) – jis neabejotinai sulauks atpildo. Tikrai ne danguje.
Lygiai taip pat smagu, kad ir Skeldos neišduoda savo įsitikinimų. Ilgas ir svajingas remiksas panardina į panašius apmastymus, iš kurių ištraukė finalinis Voice of the Eye akibrokštas. Panašu į tai, kas užfiksuota Įspauduose. Tik šičia žali prasiskleidžiančių Lietuvos medžių lapai atspindi vaivorykštės spalvas nuo užlašintos Maldur Atai naftos.
Albumą galima įsigyti čia. O dar geriau – apsilankius renginyje.
Laukiu Umbra Nihili II.
