Tundra 2012: Hot again

Įprastai sėkmingai įvyko devintoji Tundra praėjusį savaitgalį. Sinoptikams nesėkmingai prognozavus liūtis su perkūnais, festivalis žaibavo gera nuotaika, muzika bei karščiu.

Ketvirtadienio sutemose pasiekus Zarasų apylinkes, festivalis pasitiko ilga eile reiverių prie įėjimo. Pasipuošus Tundros apyrankėmis, leidomės į beribį muzikos ir pojūčių pasaulį, kuriame viltys praleisti gerą laiką tapo įgyvendintos su kaupu. Priešingai nei lankytojų gausa prie įėjimo, palapinių kiekiu festivalis ketvirtadienio vakarą nesužavėjo, net kiek nuvylė.

Pirmi pojūčiai: labiausiai norėjosi kuo greičiau pajusti Funktion One potyrius, kurie apjungė Psy-trance ir Bass scenų įgarsinimus. Sodrus ir kokybiškas garsas, savitai naujai išgyvenama muzika. Nors techno arena buvo nuskriausta šiuo aspektu, tačiau garso kiekiu tikrai džiugino – tuo mėgavosi pirmojo išgirsto live pasirodymo savininkas – Assassid. Po jo sekęs fantastiškas Calli pasirodymas turėjo būti įvadas į labiausiai lauktą Kangding Ray vojažą. Kiek netikėtai pasisukęs scenarijus prajuokino situacijos ironija – Kangding Ray žadėjo subtilaus techno setą, bet… kadangi situaciją stebėjau iš toli, nepamačiau, jog išėjęs naujas atlikėjas ne vokietis – prancūzas, o vietinis sunkiasvorės muzikos mylėtojas Android. Pasigirdus hard techno kūriniams pradėjau dairytis to žadėto subtilumo stygiaus priežasčių. Sutiktas Pagalvė paaiškino, jog kiek suvėlavus meteoritams, ši žvaigždė nukris kiek vėliau, todėl Androidui teko anksčiau pasirodyti scenoje. Šis pakeitimas leido paklausyti daugiau Kryptic Minds pasirodymo. Britas lėtai ir giliai valdė minią savo tamsiais kūriniais. Patiko, kitaip ir negalėjo būti.

Grįžus prie Kangding Ray garsų, situacija buvo panaši į Bass sceną, tik 4/4 ritmu. Nepaprastas setas, nepaprastai puikiai sugrota šalta, gaivinanti architektūriška elektronika, kiek priminusi Monolake dydybę. Labai norėtųsi gauti seto įrašą.

Kai žiemos metu prisimenu festivalius, kad nuo karščio palapinėje išbūti nebeįmanoma, pagalvoju, kad šis, kone save-žudantis jausmas yra savotiškas malonumo fetišas. Tokia pačia būsena pasitikus penktadienį rytą, teko degustuoti patiekalų, kurių Tundroje šiais metais buvo akiplėšiškai daug. Tai ir Meat Lovers Pub, Wok & Roll, Bebro Blyninė, picos, tortilijos, sasyskos, vegetarų, kebabų ir kitų maitintojų gvardija. Žodžiu, kiekvienam skoniui. Puntukas į festivalio organizatorių daržą – ar visi čia reikalingi? Įėjęs į tą maistinių palapinių gausybės ragą pasijauti kaip akropolio open-air’e, kuriame ledo arenos betrūksta. Negana to, kad alaus palapinės driekėsi per visą festivalį. Žinau, kad kartojuosi kaip ir pernai, ir žinau, kad be rėmimo neįmanoma, tačiau norėtųsi jo afišavimo kaip galima mažiau. Suprantu, jog tai reliatyvu, tačiau vistiek, pamėginti, manau verta.

Nepaisant to, jog buvo 4 scenos naktį, dieną prisijungusios dar dvi – zip fm ir psy paplūdymiai. Iš kurių – viename buvo labai gausu žmonių, o kitame – labai gausu garsaus tranzo. Trumpas pastebėjimas – jei papludymio scena džiugino dieną klasikiniu goa trance, kodėl to daugiau negalėjo padaryti naktį? Ir beje, kodėl taip tyliai?! Šiemet papildomos (netikėtos kaip pernai) scenos nebuvo – kalbu apie prašmatnų Marlboro lounge, kurie ragino visus žengti į dūminio svaigulio pasaulį su drąsia fraze don’t be maybe. maybe. Pasaulyje šiai Leo Burnett reklaminei kampanjai susilaukus didelės prieštaravimo ir pavadinikim, neileistinos korekcijos, kai žmonės patys pradėjo redaguoti reklamines afišas ir taisyti padėtį. Labiausiai patikusi yra čia.

Bet aš ne apie tai. Smagiausias dalykas, kurį suorganizavo šie bandiūgos rūkantiems ir nerūkantiems – tai yra daugiau nei 10m bokštas, nuo kurio buvo galima free-fall’inti į pripučiamą matrasą. Tikrai akį traukiantis reginys.

Strategiškai tinkamai įsikūręs chill-out’as šiemet lankytas daugiau nei įprastai – tai buvo puikus reabilitacijos šaltinis tiek temperatūrine, tiek muzikine prasme, nuvedęs į miego stygiaus finansavimą. Labai gražiai įgarsinta šūsnies puikių atlikėjų bei didžėjų, ši magiška scena atliko savo esminę funkciją. Vis grįžęs namo iš panašių vietų, savo kambaryje projektuoju hamakus.

Penktadienio vakaras buvo labiausiai lauktas dėl Fairmont pasirodymo, kuris buvo nesveikas. Atlikėjas iš Kanados kiek mažiau nei valandai sutraukė didžiausią kiekį žmonių į techno sceną. Nežinau, ar jam pavyko pasijungti visas mašinas savo kūriniams atlikti kaip jis tikėjosi, tačiau improvizacijos jo kūriniuose netrūko. Jo pasirodymo didžiausias minusas – per trumpai! Steve Rachmad sekė iškart po jo, tačiau kaip ir pernai, per daug nesužavėjo. Šią sceną iškeičiau į Protonica nuotrūpas, kurios taip pat buvo pernelyg lengvos. Daug įdomiau buvo Bass scenoje, kurioje Bong-Ra griežė tamsiausiu smuiku, ar turėčiau sakyti, elektrine gitara. Varijuodamas tarp metalo ir drum’and’bass’o šis atlikėjas iš Olandijos sukūrė išskirtinį agresijos ir euforijos ekstraktą. Asmeniškai šis žmogus tapo paskutinis Tundros muzikinis koziris, nes vėlesnis laikas buvo praleistas šlitinėjant nuo vienos scenos prie kitos, nes tokioje ekstazės atmosferoje su draugais pameti ne vieną gyvenimo valandą.

Teisingai, nuskriaudžiau dienos workshopus: kaip ir pernai, šiemet jų nemažėjo. Nepaisant to, jog buvo galima įsigyti labai gražių jaunų meninikų papuošalų, autentiškų smilkalų, įvairiausių rūbų, netrūko ir laikinų tatuiruočių salonų, masažo dirbtuvių bei būrimo atelje. Artoteka kvietė pasigaminti kaleidoskopus, išmokti žongliruoti, piešti ir kitaip turiningai leisti laisvalaikį.