Tropics arba Christopher Ward – britas, kuris žiemai spaudžia ffw mygtuką ir greitina pavasarį. Apie jo ankstesnius albumus galite pasiskaityti čia ir čia, o šiandien trumpa naujausio(jo)albumo Rapture apžvalga.
Innovative Leisure leible vasario 17-ą išleidžiamas darbas – austas šiltomis emocinėmis kilpomis, spalvingais kaleidoskopo raštais ir širdį virpinančiais sintezatoriais. Paties herojaus teigimu, jis siekė, kad albumas būtų asmeniškas, o ne dirbtinas ar išleistas priverstinai. Spręsti, ką subrandino tie treji metai nuo paskutinio pilnametražio, aišku, subjektyvu, bet, mano akimis, pridėta žymiai.
Jaučiamos tiek Chriso mėgstamo Kindness, tiek iš dalies ir Chet Faker įtakos. Panašiai bando kurti ne vienas atlikėjas, bet deliverinti pasiseka tik vienetams. Sunku įsivaizduoti geresnį openerį negu Blame. Pulsuojantis Chriso vokalas ir užliejanti emocijų banga. Tai kažkas šilto, ne tropikai, bet netoli to. Jazz-funk ir chillwave sintezė, tolygiai nešanti į priekį. Susidaro įspūdis, kad atmosfera tyčia pasiekia savo piką per titulinį albumo gabalą – Rapture, o vėliau nudreifuoja kažkur į vandenyną ir pasimeta.
Downtempo, ambient, chillwave – sunku identifikuoti (o gal ir nereikia) vieną žanrą šiame daugiasluoksniame, tačiau kartu labai vientisame darbe. Iš esmės tai jausminga elektronika, neįspraudžiama į kažkokius rėmus. Rapture – albumas, kuriame telpa ir melancholiškos godos, ir meilės ilgesys, ir miegamųjų sienas gaubiančios paslaptys. Jis intymus ir tikras. Išjaustas.
Tai nuogas vokalas ir audio Xanaxas viename. Jaunuolis užaugo.
