Traukti save iš tamsos

Apie džiaugsmą veikti, energijos pliūpsnius ir suaugusius žmones.

Vyčio Jankausko šokio teatras, Liepsnos virš šaltojo kalno. Scena balta, įstriža, trys basi žmonės juodais kostiumais. Spektaklis apie teatrą? Ne, šįkart spektaklis apie gyvenimą. Ne tik dėl to, kad iš tolo panašiai atrodančių personažų virtines galėtumei sutikti bet kuriame ofisų kvartale. Iš arti atskirtumei, kad tokių, apie kuriuos šokama, tokių, kurių akys šviečia, sutiksi geriausiu atveju dešimtadalį. Džiugu matyti kalbėjimą apie tai, ką reiškia kurti, suvokiant, kad kūryba neapsiriboja teatro scena ar popieriaus lapu. Ar dabar taip atrodo, ar išties seniai teko matyti spektaklį, kuriame ne kritikuojama visuomenė (kad ir kas tai būtų – kai kalbama apie „visuomenę“ kaip apie homogenišką darinį, visada labai įdomu, kurį gi visuomenės segmentą – ar tiesiog žmonių masę – turima omenyje), o išdrįstama teigti, išdrįstama pasakoti apie savo vidų, tiksliau, apie bendražmogišką suvokimą ir pojūčius, kuris greičiausiai surezonuos su didžiąja auditorijos dalimi.

Apie valią ir vidinę būtinybę kurti, veikti, traukti save iš tos tamsos. Nusibosta, įkyri, ne visada sekasi taip, kaip norėtumei, norisi viską mesti ar bent pakeisti – bet vis tiek vėl susirenki savo komandą, apsivelki kostiumą, nes taip reikia, galbūt užsiklijuoji šypseną ir tai, kam iš pradžių reikėjo daug valios, vėl tampa energijos pliūpsniu. Ir svarbu komanda – ne tik dėl to, kad kartais savo svoriu pakeli kitą, bet ir tiesiog dėl to, kad šito spektaklio nesušoktumei vienas, kaip ir puikiausi dalykai atsiranda susidūrus talentingiems žmonėms. Muzikas pasakytų, kad spektaklio kompozicija laike rondo formos – kai skirtingos temos yra jungiamos po kiekvienos pasikartojančios pagrindinės. Tiesą sakant, po pirmosios „energijos“ dalies norėjosi kelių jos pakartojimų, tad kaip džiugino tai, kad choreografo planas ir buvo būtent toks. Ir kažin, ar tik pasirodė, ar tik trečią, paskutinį kartą ją šokant skambėjo mažorinė tonacija, iki tol jos reikėjo išlaukti?

Akivaizdžiai veiklūs, akivaizdžiai suaugę – trys šokėjai akivaizdžiai yra personažai, sėkmės lydimi ne dėl aklo kvailo atsitiktinumo ar neteisybės, o paprasčiausiai dėl to, kad atiduoda daug savęs ir jaučiasi turį Dievui grąžinti skolą už suteiktus talentus. Pasaulis-yra-teisingas ir protestantiška darbo etika. Galbūt išties Lietuvai protestantizmas būtų buvusi tinkamesnė religija, ką galima grubiai išreikšti galima neseniai girdėtu posakiu „Lietuva ir bus skurdus kraštas, nes čia niekas nenori dirbti – visi nori tik pletkus skaityti ir televizorių žiūrėti“. Daug tiesos, ir dėl to toks spektaklis dar labiau džiugina. Puikus sprendimas šokėjus apvilkti kostiumais ir šiai temai idealiai tinka Rūtos Butkus tipažas. Beje, įdomu, kad žiūrint į spektaklio plakatą atrodo, kad juo atsiribojama ir ironizuojama – 5-6 dešimtmečio stilistika verčia galvoti apie tai, ko turbūt pats niekada iki galo nesuprasi, bet ką girdėjai iš pasakojimų – kaip vertybės, kurios pačios iš savęs yra puikiausios, buvo diktatūros sukompromituotos ir dėl to iki šiol kvestionuojamos.

Manau, labai svarbu scenoje sukurta atrama ir atvira erdvė – uždaresnėje erdvėje toks spektaklis negalėtų būti šokamas, nes klaustrofobija jį numarintų. Nors tai ir atrodo labai akivaizdu, matyt, reikia pasakyti – sėkmės lydimam, daug savęs atiduodančiam žmogui kaip niekam kitam reikalinga atrama. Nors kartais ji tampa apribojimu, tačiau spektaklis, matyt, pasakoja apie pasitikėjimą savimi žmogaus, kuris yra ne aklas kliūtims, bet kuris jų nesureikšmina, kurio priešiška aplinka tiesiog netrikdo.