Trance - pasivaikščiojimai po smegenis

Trainspottingo režisieriaus Danny Boyle naujausio darbo turbūt laukė ne vienas kinomanas. Nors kai kas mėgsta sakyti, kad šis režisierius sėkmingai eksperimentuoja kone kiekvienam žanre, man sužymėjęs traukinius jis kol kas pats savęs taip ir nepranoko. Ką tik pasirodžiusi šviežiena Trance taip pat nepretenduoja pranokti jo kūrybos zenito, tačiau pramoga akiai visai maloni ir estetiška.

Filmas prasideda meno kūrinių aukciono apiplėšimu, kas iš principo yra ganėtinai klasikinis veiksmo filmų scenarijus. Deja deja, vagišiams pasiseka ne itin, nes netikėtai aplinkybėms susiklosčius, jie savo grobį praranda. Priežastis juokingoka, mat grobį paslėpęs bendras po traumos nebeatsimena, kurgi paslėpė tą Fracisco Goyos nutapytą grožį. Ir kaip turbūt jau ir aišku iš filmo pavadinimo, jie tradicinės medicinos problemai spręsti tikrai nesiima, tad į filmą įžengia gražuolė hipnotizuotoja. Ji pradeda maišyti visus vagišių gaujos reikalus ir pakreipia siužetą taip, kad vos spėji gaudytis, kas vyksta ekrane.

Nors filmo pradžia yra tikrai be galo įtraukianti, puikus soundtrackas sukuria tik dar smagesnę nuotaiką, negaliu sakyti, kad filmo idėja patikėjau 100%. Nors ambicija įtikinti žiūrovą nesudėtingos įvesties į transo būseną metodu tikrai yra, ji ne iki galo išdirbta, todėl vietomis atrodo nekaip. Pavyzdžiui, lyginant su 2010 m. tiek ginčų sukėlusiu Ch. Nolano Inceptionu, turbūt galima pasakyti, kad po filmo visi jautėsi bent jau minimaliai įtikėje sapnų lygmenimis, o visas skepticizmo variklis dažniausiai užsikurdavo tik kitą rytą. Nesakau, kad Inceptionas yra puikus pavyzdys, kritikuotinas už daugybę dalykų ir jis, tačiau pažiūrėjus Transo būseną prisiminiau Rolando Maskoliūno pasakytus žodžius: „mokslą į filmą reikia įdėti įtikinamai, turi žiūrovą priversti patikėti tavo pseudomoksliniu metodu, kitaip visa tai atrodys absurdiškai ir žiūrovą daugių daugiausia prajuokinsi“. Tai žiūrėdamas D. Boyle šviežią darbą už pilvo susiėmęs gal ir nesijuoki, bet netikrumo momentų apsčiai ir tai gadina filmo įspūdį, tu pats kelioms akimirkoms išeini iš to filmo žiūrėjimo džiaugsmo ir tai liūdina, juolab kai tikrai visi matėm, ką šis režisierius geba.

Kitas dalykas, už ką norėtųsi papeikti šio filmo kūrėjus, yra vietomis kone visiškai absurdiški specialieji efektai. Nenoriu spoilinti, nors taip norėtųsi, tačiau poroj vietų juokiausi iki ašarų ir tikrai ne dėl to, kad V.Casselis gerą bajerį būtų numetęs. Kažkaip man atrodo, kad jau seniai kino produkcija išaugo iš to laikmečio, kai kurti specialieji efektai kėlė juoką, tačiau pora vietų šiame filme madas grąžino back to the 90s. Negerai, neskanu, nedarykit taip, prašau.

Kalbant apie aktorių pasirodymą filme, tai visiškai nieko nenustebinčiau pasakydama, kad Vincentas Casselis tradiciškai puikiai suvaidina blogiuką. Tinka jam šis amplua jau vien pagal veido struktūrą ir tu iš jo šito neatimsi. Džiugina akį ir kiti du pagrindinius vaidmenis filme sukūrę aktoriai, t.y. James McAvoy bei turbūt mažai kam pažįstama gražuolė Rosario Dawson. Aktoriai puikiai sukuria scenarijui tinkamą psichologinę įtampą ir tinkamai ją plėtoja, o tai prikausto tavo dėmesį ir nelabai leidžia atsipalaiduoti žiūrint.

Paskutiniai akcentai, už ką dar norisi pagirti šio filmo kūrėjų komandą (kadangi ir taip jau užtektinai iškritikavau), tai yra puikus kameros darbas ir nuostabiai parinktas garso takelis. Veiksmo vieta Londonas rodoma plačiakampiais rakursais, taip tik atskleidžiant gražuolio miesto dvasią, o garso takelis sukuria tiek reikiamą filmui atmosferą, tiek savaime grįžus po filmo atsiduria tavo playliste.

Summa summarum, negaliu sakyti, kad filmas visiškai nepatiko, tačiau tai tikrai nėra kažkas labai ypatingo, atsižvelgiant, kokius darbus D.Boyle mūsų akių džiaugsmui yra pateikęs anksčiau, o ir su kokio stiprumo komanda dirbo. Tad sakykim taip, kad aš vis dar laukiu, kada šis režisierius padarys ką nors stiprumu prilygstančio Trainspottingui.