Austrų trip-hop legenda Tosca po ketverių metų tylos išleido albumą Odeon. Paklausėm. Manom, jog jiems laikas į pensiją.
Kad ir kaip bėgtų asmeninis muzikinis kelias, kai kurios grupės sekioja visą gyvenimą. Tosca – viena iš jų. Man jie visuomet buvo lygiagretė su Thievery Corporation. Muzika, skambanti glamūriniuose madų šou, dedama į visas trendy fashion kompiliacijas. Popsas, bet geriausias popsas. Kadaise pasižymėjo ir nemenku produktyvumu – jei negana savos kūrybos – imkime Kruder & Dorfmeister selekcijas, ten randame toną gražiausių, stilingiausių, plačiausiai žmonių terpei patinkančių downtempo, trip-hop, dub, lounge perliukų.
Tosca papirkdavo santūrumu, miglota, vėsia nuotaika, išlaikymu bei branda. Vien albumų išleidimas tapdavo vertingu daiktu. Tikras produktas. Man J.A.C. [2005] albumas labai patinka, tačiau, tas momentas, kai paimi į rankas odiniame viršelyje tūnantį kompaktą – I say, prideda dar 100 karmos taškų. Atlikėjai leidžiantys aukščiausia kokybe ir tuo tikintys – pavadino savo albumą Odeon. Klausimas, ar jie tikrame odeone gros tą savo Odeon. Albumas – lėkštas, padrikas, kuriame iš bėdos du geri gabalai – What If, kuriame atsiskleidžia Tosca jazz’inė pusė ir Jayjay, kuriame Brian Eno aliuzijos susipina su tamsia, kartu šviesia nuotaika.
Kiti kūriniai: Heatwave, Meixner – primenantys nuvalkiotas Hotel Costes kompiliacijų ištraukas. Iš esmės būtų nieko, tačiau tokių kūrinių yra tiek daug, kad tai tiesiog tampa eiliniu rinkos produktu. Kreivai vertinu pasirinkimą įdainuoti portugališkai dainą apie Stuttgart’ą, niekuom neypatingus ambient’inius intro/outro, bei tragišką sakmę apie Eugenijų Savojietį, kur erzinančiai vibruojantis vokalas vis kartoja apie tai, kaip galvojama apie Prinz Eugen (sėst du!).
Kažkada laikyti trip-hop‘o dievais, šiuo albumu parodė, jog jie realūs ir klysti – žmoniška.
