Pirmą kartą John Steinbeck lietuviškai prabilo dar 1947-aisiais, kada buvo išleistos Rūstybės kekės (ang. The Grapes of Wrath). Šio autoriaus sovietai nepabijojo, nes jis mėgo pavaryti ant kapitalizmo. (Dėl tos pačios priežasties sovietai taip pat nebijojo leisti kitus garsius JAV rašytojus Folknerį ir Hemingvėjų). Daugiau knyga perleista nebuvo, ir dabar ją ne bibliotekoje galima rasti tik sena.lt, kur jos savininkas reikalauja 70 lt (visiškas beprotis). Dar lietuviškai yra Mūsų nerimo žiema (ang. The Winter of Our Discontent) ir šios dvi trumpos knygutės, kurias ką tik perskaičiau. 1995 m. jos buvo išleistos kartu viename leidinyje, o 2010 m. – atskirai, bet visiškai vienodu formatu. 2011 m. jas jau buvo galima įsigyti po 5 lt. Puslapių jose daugmaž po 150, ir aš beveik neturiu ką apie jas pasakyti (gal todėl ir rašau apie leidimo metus).
Viena, kas man tikrai patiko, yra tai, kad šiose knygose autorius laikosi grožinės literatūros esmės, kuri, mano manymu, yra istorijų pasakojimas. Daug rašytojų mėgsta nuo jos nukrypti ir leistis į bereikalingas filosofijas ar ką nors dar blogiau. Steinbeckas rašo paprastai, aiškiai, koncentruotai. Ir tai mane žavi. Jis tiesiog pasakoja istorijas.
Tortilijų kvartale pasakojama apie paisanos grupelę. Tai yra indėnų-meksikiečių kilmės valkatėlės. Dėl šios knygos autorius buvo truputį kaltinamas rasizmu – mat jis pernelyg nuoširdžiai atsiliepė apie tam tikrą etninę grupę. Panašiai būtų, jei kas nors pas mus aprašytų čigonų taborą, nevengdamas vis paminėti, kad jie, pavyzdžiui, vagia. Kitoje knygoje pasakojama apie Konservų gatvės, miesto varguolių rajono, gyventojus. Steinbeckas savo veikėjus aprašo nebijodamas jų pašiepti, tačiau tai daro su meile, todėl viskas išeina labai gražiai. Nors ir vagia, nors ir geria, o prisigėrę mušasi, jie visi yra labai mieli širdžiai.
Bendrai paėmus – tikrai galima skaityti ir rekomenduoti skaityti kitiems. Gal čia ir nėra geriausiais laikomi Steinbecko kūriniai, kuriuos JAV mokiniai analizuoja mokyklose, bet jie tikrai geresni už vidutinius.
