Naujausias InFiné studijos įrašo kaltininkas Rone grįžta į eterį su albumu Tohu Bohu. Trejus metus lauktas įrašas visiškai sunaikino viltis sugrąžinti ką nors panašaus į Spanish Breakfast [2009] albumą, kuriame svajingasis prancūzas lakoniškai pademonstravo subtilios elektronikos ir avangardo sąsają.
Praėjusiais metais Rone išleido So So So EP, kuris sužadino apetitą. Nepaisant artistiškos derybos tarp elektronikos ir fortepijono mozaikų, Erwan Castex patikėjo meniškai nuspalvinti savo gabalą-vedlį (pavadintą taip pat, kaip ir EP), iliustratoriui Vladimir Mavounia Kouka (kuris išdailino ir Tohu Bohu viršelį). Rezultatas gal ir netapo delikatesas, bet bent jau itin skanus užkandis prie kavos, belaukiant naujojo albumo, kurio, pasirodo, į sąrašus neįtraukė.
Prieš metus Erwanas iš svajingojo Paryžiaus persikraustė į Berlyną, kuriame, kaip pats teigia, atrado save. Kadangi nebuvo pilnai apsisprendęs, ką nori veikti gyvenime, baigė kino studijas. Greta domėjimosi filmais, savo laisvą laiką kreipė senąja aistra – muzika. Pasak autoriaus, jo naujasis albumas Tohu Bohu nėra Paryžietiškas, tačiau kartu nėra ir įprastinis Berghain orientuotas, alsuojantis tech Berlynu. Įkvėptas Vokietijos sostinės atsipalaidavimu, šis darbas yra dreifuojantis Rone stiliumi – emocingomis melodijomis, ne ritmika.
Rone man įstrigo į smegenis 2009-siais, kai išleido gabalus Tasty City ir La Dame Blanche. Tačiau naujasis Tohu Bohu nieko panašaus neatneša. Čia senovinio IDM, legvo break-beat, bei house užuominų turinčių dainų mišinys. Kaip ir įdomus pokrypis nulipus nuo 4/4 scenos, tačiau jis manęs neįtikino. Vienintelis labai orginalus kūrinys – Let’s Go – hard syntų ir repo mišinys. Visa kita primena gerus Proem, Apparat, Secede laikus, tačiau ne taip gilu, kaip pirmtakai.
Tai pozityvios, neįpareigojančios muzikos mišinys, kuriam kažko trūksta.
