Šį pirmadienį teko džiaugsmas sudalyvauti LMTA studentų kasmėnesinėje kino peržiūroje [dar kitaip vadinamame Šoblės kino klube], kurios metu rodytas Jafar Panahi filmas This Is Not A Film. Sakyčiau, daugiau negu simboliška, jog ne vienas ir ne du studentai, dėstytojai ar tokie prašalaičiai kaip aš, būtent po Oskarų teikimo ceremonijos pamatė šią kontraversišką juostą, pasakojančią apie Iraną šiandien. Visas simboliškumas tame, kad sekmadienį geriausiu metų filmų Holivude iškilimingai paskelbtas Argo, kuris abiejose Atlanto pusėse yra stiprokai kritikuojamas dėl autentiškumo stokos, vienpusiško iraniečių režimo vaizdavimo ir, kaip jau mano rašyta anksčiau, iraniečiai įtūžę taip stipriai, kad žada pateikti savąją Argo operacijos versiją. Na, mano nuomone, B. Affleckas užtektinai kartų pasakė / atsiprašė / akcentavo, kad tai yra savita jo įvykių interpretacija, filmas nesiekia būti dokumentinis, o ir rezultatas išėjo puikus, bet šiame įraše visai ne apie tai. Veikiau apie tai, kad nuo legendinės operacijos metų praėjo ne vieneri, o Irano situacijo more than complicated ir šiandien.
Jafar Panahi – iraniečių režisierius, pelnęs tarptautinį pripažinimą už filmus The White Baloon, The Mirror bei ne vieną kitą. Jau pirmuoju savo filmu 1995 m. sulaukęs sėkmės Kanuose, jis pradėtas laikyti vienu įtakingiausiu Irano naujosios bangos kino kūrėju. Nepaisant to, kad jo filmai dažnai būdavo uždraudžiami rodyti jo gimtajame Irane, jis visad nuosaikiai nepaisė režimo. Savo filmuose neatsisakė politiškumo, konfliktavo su vietine valdžia, tačiau tarptautinėje kino bendruomenėje nuolatos sulaukdavo tik liaupsių ir garbingų apdovanojimų. Visgi ilgai tampyti liūto už ūsų negalima, tad 2008 m. Irano valdžios nervai ėmė ir nebeatlaikė. Jie suėmė kino kūrėją kartu su jo žmona ir dukra, apkaltino propagandos, nukreiptos prieš Irano vyriausybę, skleidimu ir nuteisė. Bausmė? Šešeri metai kalėjimo ir draudimas dvidešimt metų nerežisuoti filmų, nerašyti scenarijų, nebendrauti su spauda bei neišvykti iš šalies.
Vis dėlto tiek Irano, tiek Holivudo, tiek daugybės kitų šalių kino kūrėjai neliko abejingi ir darė kaip įmanoma didesnį spaudimą. Triukšmas buvo didelis, tad nuosprendis nebuvo pradėtas vykdyti iškart ir kol byla buvo tampoma po visus įmanomus teismus, Jafar Panahi buvo paskirtas namų areštas. Tai ir sėdėjo žmogus ne vieną ir ne du mėnesius įkalintas namie, žinodamas, kad bet kurią akimirką gali būti išvežtas ir uždarytas į ne tokią prabangią rezidenciją (kažkaip nemaloniai primena senelių pasakojimus). Sėdėjo liūdnai, ilgai ir nuobodžiai, kol galiausiai suprato, kad eina paskutinės dienos, kol jis dar gali numylėtą kamerą į rankas paimti. Kaip tarė, taip ir, žinoma, padarė.
Pasikvietęs kitą kino profesionalą Mojtaba Mirtahmasb ir į kamerą juokaudamas, kad nuosprendyje nieko neužsimenama apie vaidybą, Jafar Panahi sukuria labai įdomų reginį. Negali sakyti, kad tai dokumentika, nes žiūrint nėra to tokio aiškumo, nuoseklumo, klausimų-atsakymų formos ir t.t. Taip pat negali sakyti, kad tai yra vaidyba, nes akivaizdžiai ne viskas suplanuota, numatyta, o ir į kamerą pats režisierius nuoširdžiai pažiūri ne kartą. Toks labai įdomus pasimetimas tarp dviejų kardinaliai skirtingų kino rūšių suteikia įdomių potyrių – žiūrėdamas filmą, bandai atspėti, kuri detalė suplanuota, o kuri spontaniška; kuri išėjo natūraliai, o kas buvo iš anksto numatyta kaip žiūrovą stipriai paveiksianti scena.
Filme vaizduojama režisieriaus namie leidžiama diena. Jis kalba telefonu, nerimastingai advokatų klausinėja apie nuosprendį ir apsimestinai ramina žmoną. Rodo ir pasakoja apie savo iki šiol sukurtų filmų ištraukas, jas komentuoja ir tapatina savo išgyvenimus su savo aktorių patirtomis emocijomis (jo filmuose niekada nevaidina profesionalai, išimtinai vien tik aktoriai mėgėjai). O svarbiausia – jis skaito scenarijų filmo, kuriam finansavimo negavo ir kurio taip ir neturėjo progos pastatyti.
Juosta man pasirodė labai įdomi tuo, kad joje be galo daug simboliškų akimirkų, ženklų, kuriuos turi pagauti, daugiaprasmių kadrų, kuriuos ne iškart perpranti. Tai daugiasluoksnis filmas, gerokai pavedžiojantis žiūrovą už nosies ir priverčiantis pasiklysti tarp ne vieno metalygmens.
Nors po filmo vykusioje diskusijoje nuomonės išsiskyrė kardinaliai – kai kurie Akademijos studentai buvo papiktinti politiškumo gausa, kai kam kaip tik pasirodė tai per menkai politizuotas filmas, žinant kokiomis aplinkybėmis kurtas, dar tretiems užkliuvo, neva režisierius tokiu savo filmu tepademonstruoja, kokia narciziška asmenybė esąs, kažkam nepatiko kameros darbas… Galėčiau tęsti ir tęsti. Ir keista, nes man patiko ir net labai. Žinoma, skaitantys mano rašliavas jau tikrai galėjo pastebėti, kad politika akivaizdžiai man nėra svetima sritis. Tačiau filmo politiškumas nėra man pagrindinis aspektas, kodėl aš jį rekomenduočiau bet kuriam, – tai juosta, atskleidžianti kūrėjo kančią. Ta tokia keista pseudodokumentika parodo, kaip sunku kuriančiam žmogui rylėti. Nes jis turi, nori ir geba pasiųsti tam tikrą žinią pasauliui.
Jei dar nepakankamai sudominau šiuo filmu, tai kaip paskutinį paskutiniausią kozirį ant stalo metu tokį fun fact. Kadangi J.Panahi kolega Mojtaba Mirtahmasb, veždamas šį filmą į Toronto kino festivalį buvo sulaikytas, šis filmas į Kanus pergabentas torte paslėptame USB rakte. Va toks va noro papasakoti savo istoriją ir priešinimosi cenzūrai stiprumas.
