2022 metais pasaulis atrodo idealus – be smurto, nusikaltimų, blogio, tačiau viena diena metuose būna ypatinga ir yra vadinama „išvalymo naktimi“. Nuo sutemų iki aušros žmonėms yra leidžiama viskas, kas padėtų jiems išlieti savo agresiją, o kartu šitaip yra propaguojamas žudymas. Vienoje pasiturinčioje šeimoje prieglobstį randa žudikų persekiojamas vyras. Deja, jo atėjimas į Sendinų namus atneša tik mirtį, su kuria susiduria svetingieji gyventojai, kuomet galiausiai į namus pasibeldžia nekviesti svečiai.
Žinomas scenaristas ir prodiuseris James DeMonaco po daugelio metų darbo Holivude debiutuoja plačiuose kino vandenyse kaip režisierius. Parašęs scenarijus tokiems filmams kaip 1998 metų įtempto siužeto trileriui The Negotiator, kupinai veiksmo juostai Assault on Precinct 13 [2005] ir siaubo filmui Skinwalkers [2006] kino kūrėjas pristato psichologinį trilerį, kuriame labai aukštai iškeliama smurto idėja.
Naujai iškeptas režisierius kviečia susipažinti su dar vienu požiūriu į smurtaujančią visuomenę, patirti tikrą siaubą prieš negailestingus įsibrovėlius ir pamatyti liūdną scenaristo žmonijos ateities viziją.
Pasižiūrėjus šį filmą iš karto kyla įtarimas, jog režisierius ne tik neįnešė nieko naujo nuo savęs, bet dar, net to neslėpdamas, pasisavino kitų panašaus pobūdžio filmų idėjas. Juostą galima iš karto pavadinti tokių filmų kaip 1971 metų Stanley Kubricko A Clockwork Orange, 2002 metais pasirodžiusio Davido Fincher‘io trilerio Panic Room ar Michaelio Hanekes Funny Games almanachu.
Veiksmas pradedamas gana žvaliai, pateikiami „išvalymo nakties“ reportažai iš viso pasaulio, kruopščiai paaiškinama smurto banga ir pasaulio būsena, kuri įsivyravo ateityje. Viskas kaip ir gerai, tačiau iškart po gana sadistiškų vaizdų matome ramų ir jaukų vienos šeimos gyvenimo kampelį, kuriame vyrauja harmonija, meilė ir atsidavimas – tikros „amerikietiškos svajonės“ vaizdas. Toks labai neįdomus įsivažiavimas į veiksmą priverčia nuobodžiauti, visiškai neįtraukia žiūrovų į pasakojimą. Siužetinės linijos pateikimas skurdus, nesukuria jokios įtampos, kuri iš tiesų padėtų įsibėgėti į rodomą bendrą įvykių eigą.
Praėjus trečdaliui filmo, viskas bent šiek tiek pajuda iš rutina kamuojančios būsenos, tačiau neilgam. Pernelyg daug dialogų, kuriais nesukurta nieko, kas būtų įsimintina, o ir psichologinis spaudimas, kuris būtinas tokio žanro filmuose, nejaučiamas. Atėjus nekviestiems svečiams į namus, iš karto galima įžvelgti sąsajas su Prisukamu apelsinu, o ypač daug panašumų turi šių smurtautojų lyderis, kuris labai primena kultinį Aleksą. Tiktai įpusėjus filme pasirodo tikras ir gana neblogai pateikiamas smurtas bei nenuobodžiai vystomas veiksmas. Pasijaučia įtampa, bet po kelių susidūrimų su įsibrovėliais, viskas vėl atsistoja į savo vėžes ir matome tą patį nuobodų vaizdą, kuris persekiojo mus nuo pat filmo pradžios. Viskas taip ir pasilieka iki pat juostos galo, kuri irgi yra gana banali.
Scenaristas nepamiršo į filmą įnešti ir dramos elementų, šeimyninių nesutarimų, klišinių idealios šeimos vaizdų. Kaip ir pridera tokio žanro filmuose, kai tik nutinka kažkas baisaus, visa šeima atsiduria vėl kartu, atranda save ir iš naujo patiria tikrą meilę. Labai banalu ir nuspėjama, tačiau juosta labiausiai orientuota į amerikiečius, kurie, kaip žinome, yra labai jautrūs tokioms scenoms. Ankščiau minėtas smurtas, kuris ne meistriškai, tačiau visgi neblogai dominavo tam tikrose juostos dalyse, pateikiamas iš neblogos perspektyvos, bet pati smurto idėja visuomenėje yra pernelyg neaiški. Iki galo neišaiškinamas ir žmogaus poreikis smurtui bei jo primityvūs instinktai.
Vienintelis didesnis juostos pliusas tas, jog ji labai trumpa, tai bent neįmanoma spėti per ją užmigti. Iš tiesų gaila, nes tai galėjo būti visai neblogas trileris su psichologinio spaudimo elementais, nes idėja tikrai gera, bet, kai bandoma kopijuoti kitus žymius filmus, gaunamas rezultatas beveik visada neigiamas, ką ir įrodo šis Jameso DeMonaco darbas.
Filmas turi neblogą vizualinį potencialą. Niūrus ir pilkas fonas sukuria bauginančią atmosferą, bet scenarijaus prastumas neleido pilnavertiškai išnaudoti viso vizualinio filmo grožio.
Garso takelis ir garso montažas neblogi, ypač ryškus jų poveikis staigesniose, netikėtose scenose, kuriose garso dėka bent kiek pakyla įtampa. Muzikinės kompozicijos neįsimintinos, tačiau neblogai priderintos prie šiurpą keliančių smurto scenų.
Labiausiai pagirtinas operatoriaus darbas. Tikrai preciziškas kameros valdymas – net kruopščiausios detalės yra užfiksuojamos. Smegenys, kraujas, žarnos – viskas vaizdžiai ir įdomiai pateikiama.
Paskutiniu metu dažnas trilerių ir siaubo filmų svečias, aktorius Ethan Hawke, pasirodo itin prastai. Niekuo neįsimintina vaidyba ir pilkas personažas, kuris visiškai nepateisino lūkesčių.
Juostoje labiausiai sužibėjo Lena Headey, suvaidinusi motiną. Daug ekspresijos, energijos, baimės akyse – tokio personažo ir reikėjo, kad bent akimirkai būtu galima pajausti tikrą siaubą, todėl didelis ačiū jai už tai.
Pagrindinis antagonistas, kaip jau minėta anksčiau, nevykusi Alekso kopija, jaunos kartos aktorius, Rhys Wakefield, visai neblogai susidorojo su savo personažu, jeigu atmesime sąsajas su Prisukamu apelsinu. Matėsi tas taip reikalingas tokiam personažui maniakiškumas akyse, kas bent kiek gyvino filme rodomą veiksmą.
Visi kiti aktoriai neverti paminėjimo, nes jų tiesiog kaip ir nebūta. Kai kurie išvis atrodė neįsimintinai ir klaikiai, ypač Max Burkholder, suvaidinęs Čarlį. Seniai teko matyti tokią blogą vaidybą.
4/10
The Purge – silpnas trileris su psichologinio spaudimo elementais, kuriame nuo pradžios iki galo jaučiamas tik nuobodulys. Nuspėjamas ir žiaurių elementų perpildytas filmas yra dar ir žinomų žanro juostų nevykusi kopija, kuri ne tik deramai neperteikia smurto idėjos, bet dar ir akivaizdžiai pasišaipo iš kultinių kino darbų.
via BuvauKine.lt
O kaip dėl Conjuring?
Vakar pažiūrėjau Conjuring. Gan tipiškai klišinis filmas apie apsėstą namą ir naujai įsikūrusią šeimą. Tiesa, vaidyba gan įtikinama, operatoriaus darbas irgi, todėl rezultate – visai pakenčiamai baisus filmas (ypač vienam žiūrint naktį tamsiame, dideliame name su girgždančiomis grindimis, o už lango žaibuojant).