Pavadinimas: The Martian (liet. Marsietis)
Žanras: Mokslinės fantastikos veiksmas
Vaidintojai: Will Hunting, Bukas arba bukesnis, Murph, Sheik Abdullah, Zoe Barnes, Ned Stark, Chiwetel Ejiofor, Benedict Wong, Donald Glover
Apie ką: Robinsonas Crusoe Marse
Pripažinkime, Ridley Scottas daugiau nei dešimtmetį nestebina. Nuo Black Hawk Down jis nepasiūlė nieko išskirtinio ar įsimintino, nepaisant to kad jo filmai bent jau neblogi. Kingdom of Heaven pasirodė įdomus, American Gangster susižiūrėjo neblogai, Exodus: Gods and Kings bombino, o Prometheus turėjo… potencialo. Tačiau į juos žiūrima taip, kaip žvelgia graži mergina į neblogai uždirbantį, tačiau nuobodų ir neišskirtinį vaikiną. Nėra blogas, bet… Ar šį kartą Scottas siūlo kažką daugiau?
The Martian pasakoja tipinę Matto Damono filmų fabulą – vyriškis kažkur užstringa ir kažkas jį gelbsti. Astronautas Markas Watney paliekamas vienui vienas Marso planetoje ir bando išgyventi, kol atvyks pagalba. Tuo tarpu NASA jį gelbsti. Kadangi reikėjo kaip nors ištempti viską iki dviejų valandų, pakeliui įvyksta dar keletas sprogimų, dramatiškų montažų bei nulinės gravitacijos scenų. Filme ne kartą matome taip pat nuostabius Marso peizažus, kurie galbūt kiek raudonesni nei tikrovėj.
Jei velnias slypi detalėse, tai The Martian yra vienas gerai įrengtas pragaro kambarys. Astronautų skafandrai vaizduojami kaip praktiški, bet nešpetni; Marso visureigis lyg išplėštas iš kompiuterinio žaidimo; gyvenamoji stotis atrodo tarsi Apple nudizainintų šiltnamį, o naminiu būdu Watney’o sutaisyti įrankiai ir padargai solidumu net prašosi įkelti nuotrauką į Instagramą su hashtagais #thereifixedit ir #holdmybeer. Žodžiu – žiūrovas įtiki matomu pasauliu. Įtiki ir planeta, kurioje net užsimanom apsilankyti. Kiek gaila, kad nežemiško grožio peizažams nebuvo skirta dar daugiau minučių ekrane. Slėniai, kanionai, uolos, dykumos, lygumos, kopos ir žvaigždėtas dangus susilaukia dėmėsio ne tik iš kameros operatoriaus, kuris grabiai įkomponuoja Watney į aplinką. Šį faktą pamini ir pagrindinis filmo veikėjas. Visur pimas.
Matto Damono vaidyba solidi. Ties pirma scena, kur pačiam tenka susioperuoti pilvo žaizdą, jis laimi žiūrovus, todėl vėliau jam nereikia persidirbt. Matome jo fizinę metamorfozę, kur iš santykinai atletiško mokslininko jis pamažu tampa skorbuto apimtu barzduotu survivor’u. Jis įrengia savo daržą, taiso įrankius ir stengiasi pažaboti artimiausią aplinką siekdamas išgyventi atšiaurioje planetoje. Tuo tarpu apie psichologinius pokyčius kalbama beveik lygiai nulį. Didžią laiko dalį Watney elgiasi ne kaip vienintelis planetos gyventojas, bet kaip projektų vadovas kuris vėluoja pateikti Excelio ataskaitą. Tai veikiau priekaištas scenarijaus autoriams, nei pagrindiniam aktoriui. Ir, tiesą pasakius, žiūrovai veikiausiai net nepajaučia šios esminės skylės, kol nepasirodo galutiniai užrašai. Manau, kad Watney veikėjas yra viena silpniausių filmo vietų. Knygos neskaičiau, galbūt ten jo vidinė būklė geriau paaiškinama.
Ar jis turi žmoną ar vaikus? Susidomėjimus? Draugus? Knygas? Kažkokį gyvenimą PRIEŠ Marsą? Ką jis veikia laisvalaikiu, kai nereikia laistyt augalų ar nuiminėti 68dino derliaus? Krapštosi garaže prie mašinos? Žaidžia Quake’ą? Užsiima interpretatyviniais šokiais? Ar psichopatinių polinkių nerodantis žmogus gali išlikti pilno proto, paliktas vienui vienas keliems metams, priverstas nuolatos kovoti dėl išgyvenimo ir (mūsų žiniomis) neturintis nei gilaus tikėjimo, nei praktikuojantis meditaciją, nei vartojantis narkotines medžiagas? Žiūrovas sužino apie jį tik tiek, kiek reikia žinoti moksliniame kontekste. Tarsi psichologinis aspektas išsigelbėjimui neturėtų įtakos. Vėlgi, vaidyba solidi ir filmas žiūrisi komfortabiliai. Bet kaip „realistiškam“ sci-fi filmui, Watney veikėjas pasirodo itin netikroviškai. Vienos dimensijos žmogus, kuriam rūpi tik jo darbas.
Istorija įgauna spalvų (tiesiogine šio žodžio prasme) deka kitų veikėjų. Jeffas Danielsas, vaidinantis NASA šefų šefą Teddy Sandersą, kiek dirbtinai vaizduojamas kaip blogietis. Ką daryt, juk naratyvas reikalauja. Nors visas jo pasirodymas iš esmės apsiriboja The Newsroom pirmos scenos atkartojimu, lengva įtikėti kad žmogus vadovauja vienai svarbiausių šalies agentūrų. Apskritai, NASA politinių sąlygų aspektas parodytas skoningai. Net jei stengiamasi įpiršti žiūrovams mintį, kad visiškas skaidrumas ir atvirumas visuomenei ne visuomet gali išeiti į gerą. Turime keletą nedidelių kliurkų – sunku patikėti, kad vieną esminių problemų, siekiant išgelbėti Watney, išsprendė kažkoks neišsimiegojęs studentas-atsiskyrėlis (Glover). Ar šito darbo neturėtų dirbti štabas neišsimiegojusių mokslininkų? Netikroviškas pasirodė ir tarptautinių santykių aspektas, lyg išklotas rožėmis, susuktomis iš cukrinės vatos.
NASA pristatoma kaip multikultūralizmo sodas, augantis tik per du atspalvius nuo pilnos dvigubos vaivorykštės. Turime visų spalvų, tikėjimų ir formų mosklininkus, kurie turi tik vieną kilnų tikslą – išgelbėti Watney. Misijai vadovaujanti Melissa Lewis (Jessica Chastain), kaip ir jos įgula (Peña, Mara, Stan, Hennie) negauna daug progų pasižymėti ir ekrane švysteli tik kelis kartus. Su jais susijęs ir meilės siužetas. Jo atsiradimą filme iškovojo turbūt tie patys žmonės, kurie kiekvieną – nesvarbu kokį skanų ir įmantrų – patiekalą valgo su kečiupu. Smagiai išstoja vyriausiąjį inžinerių (?) vaidinantis Benedictas Wongas, bei dešinioji Teddy Sanderso ranka, kurį vaidina Chiwetel Ejioforas. Taip pat maloniai susižiūri Seanas Beanas, kuris *SPOILERIS* nemiršta.
Scenarijus vietomis praranda tikroviškumą dėl vis pasitaikančių nelaimingų atsitikimų, neįtikėtinų sutapimų ar kiek dirbtinai kuriamos dramos. Vistik, bendras ritmas ir auganti stafkė prikausto prie ekrano su 3G pagreičiu. Įtampa dozuota atidžiai ir skoningai, nes Scottas yra senas vilkas ir tokius elementus jis turi mažąjame prište.
The Martian – solidus kinas, kurio bene didžiausias nuopelnas yra didinti visuomenės paramą NASA’i ir skatinti valstybių išlaidas kosmoso tyrimams. Nesitikėkite išvysti revoliucijos, bet žinokite, kad kine apsilankyti verta. Filmo trūkumus įvardijau siekdamas kiek numušti susidariusį hype’ą. Bendrai žiūrint, tai vis dėlto geras filmas. Jei Scottas ir toliau laikysis tokios formos, vilčių šedevrui dar yra.
Moksliškumas: 9/10
Žmogiškumas: 7/10
Peizažai: 9,5/10
Mr Wilson: nėra
Citata: If we are going to have a secret project called “Elrond, then I want my code name to be “Glorfindel”.
Įdomybė: Nors filmas gan gerai laikosi mokslinių faktų, Marso atmosfera yra per reta, kad paviršiuje vyktų filme pavaizduotos audros.
Recenzija neblogai pataikė apie filmą, tačiau knygą rekomenduočiau bet kokiu atveju perskaityti. Palyginti su knyga, filmas per daug nugražintas, ištemptas ir trūksta daugelio paprastų pikantiškų momentų pvz. kaip gyveno 2 sav. smirdančiame roveryje pakeliui iki Pathfinder arba kaip užsidarė roveryje apimtas panikos 3 dienoms, nes iš Hubo padarė milžinišką bombą. Taip pat iš karto į akis krenta neatitikimai, pvz. vaizde iš viršaus rodoma kaip važiuoja pro kraterius, tačiau iš herojaus pozicijos žiūrint, juos pamiršo nupiešti ir t.t. 🙂
Knygoje beje atskleista ir žymiai daugiau apie herojų ir kitus veikėjus. Filmo pranašumas prieš knygą sakyčiau jo pabaiga (labiau išdirbta ir herojus gavo veiksmo finale), todėl knygą rekomenduočiau paskaityti pažiūrėjus filmą.
Ne tik kad sūru, bet ir stip.ru!
K. Pustakas šaudo tikrai netuščiais, būtinai reikės paskaityti daugiau jo tekstualijų.
Pradedant nuo viršaus, senbezdiškai papergyvensiu, kad ant R. Scott filmų plakatų rašo “director of Gladiator and Prometheus” vietoj “director of Alien and Blade Runner”. Jeigu jis nenumirs iki pastarųjų ?reboot-tęsinių? – ką tada rašysim ant plakatų? 🙂
Kingdom of Heaven man pasirodė neįdomus, bet neatsimenu kodėl. Dėl Prometheus tenka sutikti.
Peizažų ir jų įprasminimo tikrai galėjo būti daugiau, antra vertus nežinau kiek Scott apskritai jiems teikia dėmesio kituose filmuose. Kokiam Blade Runner man tie urbanistiniai peizažai kūrė vienus iš įsimintiniausių įsiminimų. Čia pasigedau Marso utopinės/distopinės atmosferos sukurties.
Sutinku dėl psicho-metamorfozės stokos, bet fizinė man irgi nepatiko – nebuvo jokio gradiento, tik pyst ir kūdas-apšepęs!
Dėl “žmonių kečiupo mėgėjų” turbūt liūdna tiesa, kad jie valgo šafraną midijų padaže, o kad galėtų daryti tai ir toliau rūpinasi filmo parduodamumu tiems, kurie viską valgo su kečiupu 🙂
Nežinau kiek tiesa, bet girdėjau kad Weiras publikavo savo knygą nemokamai internete. Ji išpopuliarėjo tarp mokslo mėgėjų, kurie siūlė pataisas ir badydavo pirštu į netikslumus. Tada autorius juos ištaisydavo, ir galų gale gavosi tai ką dabar galima perskaityt.
Taip ir įtariau, kad vietoj plėšytis su recenzija galėjau tiesiog parašyt “Šiaip knyga geresnė”.