Kai mėgstama grupė išsiskiria parūkyti vienuolikai metų, viltis išgirsti trečią šedevrą iš eilės nėra labai didelė.
Nes… na, daug kas pasikeitė. Tarkime, vietoj Kate Moss ir kreko pypkės Pete Doherty į turą nūnai vežasi kvaišalų konsultantą ir sikspaką Kronenbourgo.
Naujuose Glasgow Coma Scale Blues ar Fury of Chonburi yra kažkas iš senųjų The Boy Looked at Johnny ir Narcissist, tačiau Anthems for Doomed Youth skamba iš esmės nauja grupė – su visai kitais Doherty ir Baratu, nei tais, prieš dešimtmetį besimatuojančiais nakolkėmis ikoniškoje Roberto Sargento foto, kurios pavydėtų net Požerskis.
Per tą laiką Carlas nusprendė auginti vaikus, o Pete’as… — svorį, iš Delono virtęs Depardieu, tačiau pagaliau atsikratęs priklausomybės narkotikams Tailando new age klinikoje. Trečiasis albumas buvo įrašinėjamas būtent ten — Tailande (kur, kaip rodo Doherty pavyzdys, curry ir Chang’o niekas neuždraudė).
Kalbant apie tūkstančio šypsenų šalį, The Libertines skamba kaip klasiokų susitikimas su pagiriomis, vertomis ketvirto Toddo Phillipso filmo.
„Oficialioji“ albumo dalis (12 kūrinių) pilna jangly pop hitų, kur kvartetas primena tai devyniadešimtųjų Blur (Fame and Fortune), tai The Clash ar The Jam (Gunga Din, Barbarians), tai save kitose grupėse (Milkman’s Horse intro yra begėdiškai pasiskolintas iš The Babyshambles Unstookie Titled), tačiau tikroji Anthems for Doomed Youth nuotaika atsiskleidžia bonusinėje dalyje.
Tas specifinis garsas, įmanomas tik per vestuves ar krikštynas, kuomet įkaušęs dėdė Carlos jau trečiąkart karaokina „lust of the Libertines really can’t be explained…“. The Libertines skamba kaip indie Brėmeno muzikantai įpusėję daugiadienes.
Albume daug bliuzo motyvų, nes pilvotų ir žilstelėjusių klasiokų susitikime groti pankroką — hm. Gitaras ant pilvo, kojines į sandalus ir minam fūzo pedalą. Hookeris, Watersas ir Charlesas įvertintų (matau akiniuotą senuką besisupantį pintame krėsle kur nors Luizianoj ar rojuj).
Bene vienintelė vieta albume, kur vyriokai tvirtai atsistoja ant banglentės ir plazdena senųjų The Libertines vėliavą — yra Heart of the Matter, kuomet Baratas ant lentos pritvirtina dar ir motorą, ir plėšdamas I am no stranger to the coals, I carry them in my soul, they scorch my flesh and leave great holes — in the meaning of my life pagaliau pramuša, tarsi tvirtindamas — „tai yra mūsų naujasis Can’t Stand Me Now, ar girdite?!“. Girdime, girdime. Girdi turbūt net Shane McGowanas, iš liūdesio ar pavydo tuštinantis viskio butelį ir braukiantis ašarą.
Vienas Anthems… ypatumų yra tas, kad Baratas ir Doherty mikrofono laiką pasidalino kone matematiškai preciziškai po lygiai. Net solo baladės seka tvarkingai viena po kitos.
Pirmasis (Anthem for Doomed Youth) bando prijaukinti savo firminį aksomiškai-pagiringąjį balsą, tačiau paveda neįtikinantis priedainis (priedainiai niekada nebuvo stiprioji The Libertines pusė), antrasis — tiesiog sugadina You’re My Waterloo, pasirinkdamas zaduševno monologo žanrą, kuris totaliai nusileidžia senesnei, taip niekada iki šiol neišleistai versijai, kur Doherty balsas skambėjo myliomis dramatiškiau, it ankstyvojo Bretto Andersono (Suede) riksmas.
Anthems for the Doomed Youth klasiokų bliuzas skamba lyg Pianoman užstalės himnai prarastam laikui.
Ir jeigu tai nuskambėjo kaip prasto albumo recenzija — nė velnio. Albumas, kuriame yra net keturi lad—roko grynuoliai, subalansuoti radijo eteriams, o Fame and Fortune Loftus Road futbolo stadijone laisvai galėtų pakeisti London Calling kaip apšildantis gabalas, — negali būti prastas.
Geriausi gabalai: Heart of the Matter, Barbarians, Fame and Fortune, Milkman’s Horse.
Geriausiai albumą atspindintis gabalas: Lust of the Libertines.
P.S. Carlas Baratas, beje, vis dar atrodo kaip jaunas Al Pacino, niekšelis.
