„The Hunt“ – apie mažus melus ir dideles pasekmes

2012 m. susižėrusią ne vieną garbingą kritikų apdovanojimą Thomo Vinterbergo juostą The Hunt pagaliau galima pamatyti ir Lietuvoje. Lietuvių auditorijai gal ir nelabai pažįstamas, šis danų režisierius jau 1993 m. baigdamas garsiąją Nacionalinę Danijos kino mokyklą už savo baigamąjį trumpo metro darbą Sidste Omgang (Paskutinis turas) pelnė Miuncheno kino mokyklų apdovanojimą. 1995 m. kartu su kitu šios mokyklos alumni, danų kino legenda Larsu Von Trieru parašė Dogma 95 judėjimo manifestą ir sukūrė pirmą judėjimui priskiriamą filmą Festen (Šventė), už kurį pelnė Kanų kino festivalio žiuri prizą. Nors vėliau sekę jo filmai – The Third Lie, It’s All About Love, Dear Wendy, – tokios šlovės ir nesulaukė, 2010 m. jis grįžo su drama Submarino, kuria atsikovojo savo gerą vardą kritikų akyse ir pelnė žiūrovų simpatijas. Žodžiu, gal ir su pakilimais bei nuosmukiais, visgi Thomo Whiterbergo karjeros nuopelnai ir kūrybos kolegos patys kalba už save.

The Hunt (originalus pavadinimas Jagten) filmo veiksmas vyksta mažame Danijos miestelyje. Pagrindinis veikėjas Lukas po truputį tvarkosi gyvenimą ir bando atsigauti po skaudžių skyrybų su žmona. Bendruomenė bičiuliaujasi glaudžiai, tad skausme jis vienas nepaliekamas. Gyvenimas tam tikra prasme atrodo saugus ir idiliškas. Viskas pasikeičia kardinaliai, kuomet Lukui metami bjaurūs kaltinimai netinkamu elgesiu su vaikais darželyje, kuriame jis dirba. Būtent šis įvykis tampa tiek moraliniu, tiek emociniu išbandymu kone kiekvienam filmo veikėjui.

Tematikos jautrumas leidžia režisieriui giliai ir skaudžiai pasikapstyti po žmogaus prigimtį. Siužeto dramatiškumas verčia tave dvejoti kiekvieną minutę, o situaciją sverti per savo moralinių įsitikinimų sistemą / asmeninę patirtį / žinias. Filmas įtraukia taip stipriai, kad įvykių tėkmę stebėti abejingai tampa nebeįmanoma, tad viską išgyveni asmeniškai ir jautriai.

Thomas Winterbergas taip genialiai braižo visuomenės paveikslą, kad kaip žiūrovas esi priverstas pasijusti mažų mažiausiai nejaukiai. Juostoje demonstruojama, kokio menkniekio užtenka, kad bet kurio iš mūsų gyvenimas būtų sužlugdytas, o artimiausi draugai pradėtų nuosaikiai ir atkakliai naikinti tave patį. Gando gajumas be galo stebina, glumina ir pykdo, tačiau kartu priverčia susimąstyti, – kiek kartų, išgirdęs purviną melą, esi tuo patikėjęs ar bent jau stipriai suabejojęs tau gerai pažįstamu žmogumi?

Juostai be galo daug savitumo ir įtaigos prideda nuostabi genialiojo ir turbūt šiandien geriausiai pasauliniu mastu pažįstamo dano Mads Mikkelsen vaidyba. Aktoriaus pasirodymas filme yra tiesiog pribloškiantis. Puikiai vystydamas savo personažą, jis priverčia tave kartu su juo išgyventi kiekvieną savo patiriamą emociją iki paskutinio lašo. Tampa visai aišku, kodėl 2012 m. M. Mikkelsenas už šį vaidmenį Kanuose neapdovanotas neliko.

Nors kiti aktoriai tikrai žinomumu stipriai nusileidžia M.Mikkelsenui, to tikrai nepasakytum apie jų vaidybą. Vien pati mažylė Annika Wedderkopp, kuri ir atlieka visos problemos autorės vaidmenį, mane sužavėjo labai stipriai. Turbūt nuo We Need To Talk About Kevin aš nepamenu, kad kuris kitas vaikas filme man būtų sukėlęs tokio stiprumo emocijas. Šaunuolė, lai išauga iš jos daniškoji Ingrid. Ir iš esmės pagirti galima kone bet kurį antraplanį aktorių, – ar Luko sūnų suvaidinusį Lasse Fogelstrøm, ar mažosios nenaudėlės tėvų vaidmenis atlikusius Thomas Bo Larsen ir Anne Loise Hassing. Komanda surinkta nepaprastų profesionalų ir stebėti jų vaidybą yra vienas malonumas.

Apibendrinant įspūdžius turbūt labai tiktų vyresniojo Vortexo pasakyti žodžiai, kad malonu žiūrėti šį filmą tikrai nėra ir tu juo tikrai nesimėgauji, tačiau tai, kiek jis po tavęs palieka viduje, kaip prasmingai jautiesi praleidęs laiką ir kokį kiekį minčių jis sukelia, – yra kažkas nuostabaus. Begalinė estetika, problematikos sudėtingumas, minties išbaigtumas, kulminacijos nenuspėjamumas, – visa tai man jį leidžia vadinti tikru šedevru. Nors pažymių rašymo jau senokai atsisakiau, šiam Thomo Vinterbergo sugrįžimui į ekranus tiesiog negaliu neparašyti 10+.