Vėlyvą rudenį belgai The Glimmers kviečia pašokti pagal klasiką. Naujausią albumą Whomp That Sucker! Išleidžia Gomma įrašų studijoje, kurios devizas yra You‘re not alone in the disco, baby!
Puikus viršelis byloja apie puikų darbą viduje. Puikūs vyrukai, kuriantys su puikiu analoginiu polėkiu. Tik jų house / disco kompiliacijose sutiksi tokius oldschool‘o dievukus kaip Billy Idol, Freddie Mercury ar Beastie Boys. Rinkinius iš jų garažo užsakinėja irgi patys kiečiausi – !K7, Fabric ir jų beveik nuosavas Eskimo Recordings. Ši muzika priverčia maskatuotis diskotekose įvarių stilių mėgėjus. Nors viskas pateikta kaip karaliaus disco vardu, sutinkami Italo-disco, Electro, ir mano džiaugsmui, net Acid substiliai. Prie išleistų albumo vinių prisideda ir Ray Mang, šiuo metu dirbantis ir DFA kolektyve. Albumas kupinas besikeičiančių šlapių bosinių linijų, daugybės antraeilių būgnų, funk stiliaus pučiamų obuolių, analoginių sintezatorių melodijų, beveik James Brown vokalinių nuotrupų su stambiais snare‘ais. Keletas žemųjų tonų bangų primena Ghost Busters pagrindinę temą ar net Sabrino berniukus. Visos dainos balansuoja klasikiniam šokiniam ritme, apie 125 b/min. Čia nėra perėjimų, dainų tąsos, sąryšio vieno su kita. Tačiau čia juk sucker‘ius daužyti susirinkom, o ne grafomaniškai blefuoti. Jų drąsus, lengvai akiplėšiškas stilius paklausius Whomp That Sucker! įtikina apie autorių puikią ironiją bei linksmybių suvokimą.
Patys mirkčiukai apibūdina šį trečiąjį albumą kaip etapinį, kuriame nesikviečia jokių papildomų vokalinių žvaigdžių, nieko panašaus į masyvų reikalą išleistą 2008 metais The Glimmers Are Gee Gee Fazzi (kartu su Prins Thomas, CJ Bolland ir kt. Tas albumas parduotas per 55 tūkst. kopijų. Čia šiaip). Jie tiesiog linkę fanams pateikti šviežio, jų vadinamo susivienijimo new-beat-funk-house-techno-new-wave-postdisco-rockpop buketą. Nuo saves pridėčiau dar ir retro_sci-fi_space.
Kartais pagalvoju, ar sunkiau yra sukurti sąlyginai paprastą kompoziciją su pakankamai ritminga, nedominuojančia melodija, ar didybės pilną minimalizmo vieną garsą, nu jau tokį intelektualų, kad net bloga nuo jo. David Fouquart ir Mo Becha (The Glimmers) nesirenka pastarojo varianto. Tiesiog pateikiama tobulai paprasta melodija, kuri jaudina nuo pirmų akordų, yra lengvai įsimenama, vėliau varijuojama tik jos stadija kompozicijoje. Šiek tiek sintetinių efektų, pridėtinio boso, šiek tiek papildomos perkusijos sustiprinti ekstazei, viskas apvelkama kokybišku suvedimu ir pristatoma norint atsipalaiduoti disco aišktelėje.
Taigi, per šalčius mes šokam ir daužom!
sparks’ų viršelio ir albumo pavadinimo kopija.