The Girl with The Dragon Tattoo OST
arba Fincher vs Aronofsky

Labai mėgstu muziką iš filmų. Vadinamus soundtrackus, garso takelius arba sutrumpintai OST.

Turiu du mėgstamiausius režisierius. Ko gero, jau reikėtų vartoti veiksmažodį „turėjau“.
Tai Darren Aronofsky ir David Fincher. Aišku, yra ten visokių Fatih Akinų, Deividų Linčų, brolių Coenų ir kitokių Tarantinų… Bet pirmi du – ypatingi.

Tarp judviejų visuomet įsivaizdavau nematomą dvikovą. Fincheris mano akyse sublizgėjo 1995-ais su Seven. Manau, ne tik mano akyse, bet ir tarptautinėje arenoje, kadangi iki tol jis „tik“ suko klipus Madonnai ir Džeksonui. Pamenu, kai po filmo, titrų metu, apstulbę su tėvu žiūrėjome vienas į kitą. Stipri ir sukrečianti juosta anuomet man padarė didelį įspūdį. Tikriausiai būtent dėl to didžiulio dėmesio detalėms ir įvairiausioms smulkmenoms (kad nepasirodytų, jog vien dėl garso takelyje panaudoto The Heart’s Filthy Lesson) iki šiol 1.Outside laikau geriausiu David Bowie albumu.

Vėliau sekęs The Game [1997] įtampą išlaikė, bet nebuvo toks pribloškiantis. Kaip tik tuomet pasirodė Darrenas su savo matematišku Pi [1998]. Sudomino. Bet iškart po to Fincheris šovė su Fight Club [1999]. Pastarąjį iki šiol vadinu mėgstamiausiu filmu (nenustebčiau, jei skaitančių tarpe tokių atsirastų šiek tiek daugiau). Tokiu būdu, po rungtynių Pi  vs Fight Club dvikovos rezultatas tapo 1:0 Fincherio naudai (pirmų dviejų Davido filmų į varžybas neįtraukiu, kadangi panašiu metu Darrenas suko tik trumpo metro juostas).

2000-ais Aronofskiui gimė Requiem for a Dream, o Finčeris … khm, khm… pagamino Panic Room [2002]. Filmas, aišku, neblogas (sekmadieniniam LNK vakarui), tačiau, pritarsit, jog nereikia papildomų paaiškinimų, kodėl rezultatas tapo lygus – 1:1.

Po keturių metų Darrenas supynė trijų siužetų kasą The Fountain [2006]. Tuo tarpu Deividas vis klaidžiojo detektyvų keliais su Zodiac [2007]. 1:2 jau Darreno naudai.

2008-ais abu režisieriai darė stavkes: Fincheris pastatė ant skambių vardų (Cate Blanchet + Brad Pittt) ir susuko saldžią pasaką The Curious Case of Benjamin Button, o Aronofskis su The Wrestler statė ant žmogiškumo kortos ir tuo pačiu įtvirtino Mickey Rourke sugrįžimą (jei pasirodymą komikse Sin City [2005] laikytume jo pradžia). Nežinau, ką rodė jūsų švieslentė, bet maniškėje degė skaičiai 1:3.

Dar po dviejų metų Darrenas sugalvojo atskleisti balerinų gyvenimo užkulisius su Black Swan [2010]. Mano galva, filmas turėtų būti (bent jau) įdomus net tik baleto gerbėjas. Tuo metu kitame ringo kampe Deividas demonstravo juostą apie cukermaną ir feisbuką – The Social Network [2010]. Deja, bet šiai juostai apibūdinti net epiteto „įdomus“ negalėčiau panaudoti. Tad – 1:4.

O dabar David Fincher pasiryžo pagaminti koverį. The Girl with The Dragon Tattoo. Filmo dar nemačiau, užtat mačiau dviejų metų senumo švedų gamybos originalą ir mano pamąstymai tokie. Na gerai, detektyvai – Fincherio arkliukas, scenarijus – pagal pasaulinį bestselerį, bet. Ar sugebės padaryti geriau už švedus? Abejoju. Daniel Craig – man ne argumentas, antrame Fincherio filme iš eilės vaidinanti Rooney Mara (kad ir buvo nominuota Auksiniam Gaubliui) – taip pat. Belieka vienintelis šansas, ant ko šioje situacijoje galėtų išjoti režisierius, tai – jau anksčiau minėti triukai su ypatingu dėmesiu smulkmenų akcentavimui (juolab, kad siužetas tam palankus). Tačiau net ir dėl to stipriai abejoju. Tad pasilieku prie nuomonės, jog filmas buvo perdarytas tik tam, kad jankiams nereiktų žiūrėti dubliuoto švediško (na ir, savaime aišku, kad daugiau kečupo būtų). Todėl su gailesčiu konstatuoju, jog iš Fincherio beliko tik title sequence.

Su šituo, tiesą sakant, net Seven galėtų varžytis, jau neminint Fight Club pradžios.
O dar (bože, bože!) abiejų likusių trilogijos dalių koveriai planuojami…
Ir net tokie posteriai manęs nesuvilios į kiną.

Tuo tarpu Darren Aronofsky viską stebėjo ir kukliai tylėjo.

Bet ne apie filmą norėjau. O apie garso takelį. Fincheris vadovaujasi taisykle „jei veikia – kartok“. Pernai Trent Reznor ir Atticus Ross už The Social Network garso takelį nurovė ne tik Auksinį Gaublį bet ir Oskarą.

Tačiau dėl šio pasirinkimo nedrįsčiau pravardžiuoti režisierių piguvos gerbėju. Reznoras, žinant jo praeitį, puikiai tinka tokio tipo juostai įgarsinti. Juoba, kad su Atticus Ross sudaro šaunią komandą dar nuo Nine Inch Nails albumo With Teeth [2005] laikų. Už aptariamą darbą vyrukai ir šiemet buvo nominuoti Gaubliui (bet jau aišku, kad apdovanojimą jiems iš po nosies nudžiovė Ludovic Bource už The Artist OST).

Kalbėdamas apie Trento praeitį turiu omeny ne tik filmo apie feisbuką garso takelį. Kas prisimena žaidimą Quake – žinos, jog dėžės su užrašu NIN ten voliojosi neveltui. Ko gero, nereikia priminti ir gabalo Just Like You Imagined (iš albumo The Fragile [1999]), kuris tapo neoficialiu filmo 300 sinonimu.

Filmo apie mergaitę su drakono tatuiruote garso takelį sudaro trys dalys po 13 gabalų. Bendra trukmė – beveik 3 valandos muzikos. Stilius – svyruoja tarp ambient ir industrial. Nuotaika – minimalistinė ir niūroka. Priemonės – tamsūs (beveik drone) garsai arba pianino melodijos. Beveik kaip koks Ryuichi Sakamoto, tik čia nerasite tokių vilties prošvaisčių kaip pvz. šis.

Vpročem, jei girdėjot The Social Network – tai nėr ką daug pasakot. Lygiai tas pats, beje, pasakytina apie NIN albumą Ghosts I-IV [2008]. Pilka (viršelio spalvos) foninė muzika zanūdoms ir ačkarikams knygų skaitymo įgarsinimui. Išsišoka tik du gabalai: pirmas – Led Zeppelin dainos koveris Immigrant Song (jį jau girdėjot žiūrėdami filmą atidarančią sceną aukščiau) su Karen O (taip, ta pati iš Yeah Yeah Yeahs) prie mikrofono; paskutinis – Trento ir žmonos šeimyninio projekto How To Destroy Angels daina Is Your Love Strong Enough?.

Nemokamą 6 dainų semplerį galima atsisiųsti iš čia.