Kadaise, kai buvau jaunas ir gražus, o Lietuvoje klestėjo “vidiakai” bei VHS kasetės, mano jautrioje sieloje žymas paliko dvi filmuose matytos scenos. Pirmoji – laivo gale medžiotoju užkandžiaujantis ryklys iš 1975 m. filmo “Nasrai” (“Jaws”), antroji – pusiau perplėštas kyborgas, persekiojantis Sarą Connor 1984 m. “Terminatoriuje” (“The Terminator“).
Seni geri laikai baigėsi. Iš jauno ir gražaus likau tik gražus. Nesibaigia tik kyborgai, persekiojantys viską, kas susiję su Connorų šeima, todėl, praėjus 25 metams, kino ekranus pasiekė 4-oji terminatorinės istorijos dalis “Termintatorius: išsigelbėjimas” (“Terminator Salvation“).
Kas naujo? Naujovių ne tiek ir daug. Išskirčiau vos dvi ir tai greičiau netektys, nei naujovės. Visų pirma iš filmo pavadinimo dingo skaičius. Na, tai dabar tikrai yra madinga, todėl labai nestebina. Antra naujovė-netektis yra kur kas baisesnė, bet irgi visai pateisinama: ekrane nebeliko “Misterio Visatos”, Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio.
Filmo gerbėjai gaudė kiekvieną gandą, kad ex-Terminatorius sutiko prisijungti prie aktorių komandos, tačiau, būkime “biedni bet teisingi”, to realiai būti negalėjo: A. Schwarzeneggeriui jau per 60 metų, technologijas, pasendinusias Bradą Pittą “Keistoje Benžamino Batono istorijoje” (“The Curious Case of Benjamin Button”), panaudoti priešingam tikslui įmanoma, bet, jei jau į talką pasitelkiami kompiuteriai, kam tada bereikalingas pats Arnoldas? Fanų ekstazei? Tikrai neverta ir šioje vietoje visiškai sutinku su filmo kūrėjais.
Juolab, kad turime naują oda padengtą robotą. Tiksliau, pusiau žmogų, pusiau robotą Marcusą Wrightą. Širdies neturėjo nei vienas kyborgas iš ankstesniųjų dalių. Šiam buvo skirta pagrindinė geriečio rolė.
Keista, kad pagrindiniu tapo ne Johnas Connoras. Pirmos trys dalys tiesiog trimitavo apie tai, kad Johnas bus baisiai kietas, kiekvieno roboto siaubas. Nežinau kaip jums, bet man prieš akis stovėjo mažiausiai Rembo lygio herojus. Deja, gavome nuskriausto veido veikėją, paverkšlenantį, kad mamos įrašuose nėra reikiamos informacijos.
Trumpai tariant, aktorius Samas Worthingtonas Christianą Bale’ą lengvai ir nesudėtingai nuleido į šešėlį.
Atsimenate bent jau Rain Ocampo “Absoliučiame blogyje” (“Resident Evil”)? Aš – puikiai, todėl skruostais rieda ašaros, matant “Terminatoriuje 4” šmėžuojančias merginas:
arba
Tenka susitaikyti su karčia tiesa, kad šis “bojevykas” yra be karštų pupyčių. Moon Bloodgood (pirmoji nuotrauka) gerbėjai (įdomu, ar yra tokių Lietuvoje), dabar privalo man šokti į akis su faktu, kad 2005 m. žurnalas “Maxim” išrinko šią aktorę į “Hot 100” sąrašo 99 vietą. Atgailaudamas mušuosi į krūtinę, tačiau akių neapgausi. Filmas to neparodo. Tokiomis karštomis scenomis kaip “Erdvėlaivių karuose” (“Starship Troopers”) nė nekvepia. Lygiai taip neturime bent jau kažko panašaus į subtiliai jausmingus epizodus “Matricos” trilogijoje. Vietoje to “I’ll be back” riaumoja Johnas Connoras, palikdamas besilaukiančią žmoną(?).
Jausmams vietos nėra – karaliauja veiksmas. Jo daug, dinamika nuolatinė bei įvairi – nuo elementarių gaudynių kojomis iki skrydžių naikintuvais. Pliusas, kad veiksmas nėra nuolatinis, žiūrovui duodama pailsėti. Minusas, kad nelieka laiko įvairiems paaiškinimams, kai kurių veikėjų istorijoms, kodėl jie čia, ką jie darė ir t.t.
Specialieji efektai sukelia dvejopus jausmus. Kai kuriose scenose jie įtikinami, tačiau kai kur tarsi perkelti iš pirmojo filmo. Labiausiai pasigedau masinių kovos scenų, kurios, panašu, yra paliktos istorijos tęsiniui. Tikiuosi jame pamatyti ir daugiau įvairesnių kyborgų rūšių. Bent jau tų gyvsidabrio konsistencijos, matytų 2-oje dalyje.
Be konkurencijos įspūdingiausias yra Marcusas.
Senąjį stiliuką išlaiko masiškai gaminami serijiniai kyborgai.
Šiek tiek galingesnis modelis.
Už kadro liko motociklininkai ir gigantiškieji modeliai.
Nostros įvertinimas – 7/10. Nesigilinančiam į smulkmenas mokslinės fantastikos mėgėjui tai yra idealus filmas: lengvo turinio, kupinas veiksmo ir vaizdo efektų. Didžiausias filmo trūkumas – visiškai neaiškinama priešistorė. 25 metų atkarpa tarp pirmosios ir ketvirtosios dalių yra labai didelis laiko tarpas, todėl tikėtis, kad dabartinis jaunimas žiūrės dabar jau juokingai atrodančiais spec. efektais puoštus senuosius filmus tik tam, kad suprastu kas toks yra Johnas Connnoras ir kam jam gelbėti Kyle’ą Reesą, yra naivu.
