Tai, ko galbūt nežinojote apie Fluxus

Daugelis yra girdėję žodį „Fluxus“. Tačiau kas tai yra iš tikrųjų, nebūtinai turi kažką bendra su tuo, ką įsivaizduojate esant „Fluxus“. Štai 2010-ųjų balandžio 23-iąją Vilniuje pradėjusi veikti Fluxus Ministerija, atidaryta eksmero Artūro Zuoko iniciatyva, teigia, kad Lietuvos sostinė turi tapti XXI „Fluxus“ sostine. Ar šis politinis lozungas (rinkimai artėja…) logiškas? Ir kas yra tikrasis „Fluxus“ judėjimas? Pabandykime išsiaiškinti.

13 300 „Fluxus Ministerijos“ gerbėjų feisbuke. Kiek iš tikrųjų?

Kiek absurdiška (bet vargu, ar fliuksiška) tai, jog „Fluxus“ Lietuvos „atstovybė“ buvo pavadinta ministerija ir įkurta buvusiame Sveikatos apsaugos ministerijos pastate (Gedimino pr. 27, Vilnius). Juk su valdžia „Fluxus“ judėjimas niekada nesutarė. Keistokas ir A. Zuoko bandymas susikrauti politinių dividendų per apolitišką (Jurgis Mačiūnas nekentė politikos) judėjimą. Beje, internetinio puslapio Fluxus Ministerija taip ir neturi – jį atstoja Facebook puslapis, kuriame – beveik 12 000 gerbėjų (žiūrėta 2011 m. kovo 30 d.). Tačiau ar šis skaičius ką nors reiškia? Kiek žinome apie „Fluxus“ ištakas, esmę ir prasmę?

Feisbukas mums praneša, kad „pasaulinė“ „Fluxus Ministerija“ vienija per 200 menininkų – dailininkų, skulptorių, muzikantų, fotografų, aktorių, „spoken word“ atstovų, „alternatyviosios energijos laboratoriją“, „vyno ir vandens barą „Ligoninė“. Į „ministerijos“ atidarymą atėjo 3000 žmonių. Ar tai reiškia, kad nūdienos vilniečiai (lietuviai) gerai suvokia, kas yra „Fluxus“? Ar pakanka žinoti, kad buvo toks J. Mačiūnas, na, dar, kad yra Jonas Mekas, ir viskas?

Ištakos. 1966-ieji: intermedia ir multimedia

Galbūt istorijos pažinimas daug kam atrodo nuobodokas, tačiau nežinodami ištakų ir pasaulinio judėjimo esmės, nesuprasime, kas iš tikro yra, ir kas nėra „Fluxus“. Tad grįžkime kelis dešimtmečius atgal. „Fluxus“ – intermedia judėjimas, tokia buvo pirmoji žinia pasauliui 1966-aisiais. Abu terminus sukūrė Johno Cage kurso draugas, britų kompozitorius, poetas ir vienas pirmųjų „Fluxus“ judėjimo menininkų Dickas Higginsas (1938-1998). 1960 m. vedęs bendramintę menininkę Alison Knowles (g. 1933), žinomą kaip aktyvią garso ir vaizdo instaliacijų, performansų kūrėją, D. Higginsas su ja apsilankė Wiesbadene, Vokietijoje, vykusiame „Fluxus“ festivalyje 1962-aisiais. Jis buvo sužavėtas. Kitais metais D. Higginsas įkūrė leidyklą Something Else Press, išleidusią daug svarbių tekstų tiems, kas domisi avangardu, „Fluxus“, naujosiomis medijomis – tarp autorių buvo ir Marshallas McLuhanas, ir J. Cage’as, ir Gertrude Stein, ir daugybė „Fluxus“ įžymybių.

1966 m. D. Higginsas esė Pareiškimas apie Intermedia pristatė naują koncepciją: tikrieji mūsų priešai yra tie, kurie siunčia mums karą ir kitas blogybes (pirmiausia kalbėta apie tuo metu vykusį Vietnamo karą), o ne naujų medijų išradėjai, todėl jos visos turi būti suvienytos. Interdisciplininis požiūris į iš pažiūros skirtingas meno rūšis – pavyzdžiui, tapybą, poeziją, teatrą – ir bendrų taškų ieškojimas ir yra intermedia.

Reikėtų pažymėti, kad tais pačiais metais – 1966-aisiais – amerikiečių šoumenas, dainų autorius ir atlikėjas Bobbas Goldsteinnas (tikr. Bob Goldstein, g. 1936) – sugalvojo giminingą terminą multimedia, turėdamas galvoje dailės, kino, reklamos, mados samplaiką.  B. Goldsteinno indėlį labai vertino J.Mačiūnas, vadinęs jį „išplėtoto kino“ pionieriumi. Žinoma, vėliau ir dabar multimedia sąvoka išsiplėtė, tačiau jos esmė vis tiek liko 1966-uosiuose.

Biografija neprieinama

2009 m. Baltų lankų leidyklos išleistoje knygoje Mr. Fluxus. Kolektyvinis Jurgio Mačiūno (1931–1978) portretas, pagrįstas asmeniniais prisiminimais, kuriuos surinko Emettas Williamsas ir Ay-O bei redagavo Emettas Williamsas ir Ann Noël šis judėjimas pristatomas gana išsamiai. Sužinome, jog „Fluxus“ 1961-1963 m. JAV įkūrė vos 46 metus gyvenęs J. Mačiūnas su bičiuliais Yoko Ono, Josephu Beuysu, Emmettu Williamsu ir Nam June Paiku. Šis judėjimas tapo tokiu, kuriam nereikia reklamos, ir vien jo pavadinimas tapo brendu. Visus „Fluxus“ įkūrėjus pergyveno „bitlų žudikė“ Yoko Ono. Nebėra nei vokiečių ritualisto J. Beuyso (1921–1986), nei vokiečių kilmės amerikiečio E. Williamso (1925–2007), nei „informacijos vieškelio“ ir vaizdo meno pradininko korėjiečio Nam June Paiko (1932–2006).

Tiesą apie „Fluxus“ mums piešiniais tebeskleidžia (knygos viršelis – jo darbas) japonų „vaivorykštinis dailininkas“ Ay-O (Takao Iidžima, g. 1931) ir dar viena (be Yoko Ono) moteris, Berlyne gyvenanti britų tapytoja, dizainerė ir grafikė Ann Noël.

Labai daug kas šiais laikais, sukūrę kokį „šedevrą“ ir pavadinę jį menu (pvz., tris vamzdžius už sumą su penkiais nuliais), vadina tai „Fluxus“. Todėl galiausiai meno gerbėjas susipainioja ir nuklysta į lankas.

Kas iš tikrųjų yra (buvo? bus?) Fluxus? XII knygos skyrelyje „Jurgis – kas?“ ironiškai sakoma: „niekas netrokšta būti fluxus šventuoju / šiandien tenorime šlovės / kam rūpi teorija / tenorime pelningos žiniasklaidos / surenkime spaudos konferenciją / (…) / jeigu raktas į šlovę yra mačiūnas / kam gi sakyti spaudai kad mes jam pavydėjome / kam gi sakyti spaudai kad / mūsų ego tokie pat dideli kaip ir mūsų užpakaliai“ (p. 319). Tai – Beno Vautier (g. 1935 m. Neapolyje), prancūzų Fluxus menininko žodžiai; to paties, kuris sakė: „Menas – nenaudingas. Eikit namo“ bei „Menas nėra menas“ ir gynė oksitanų kalbą, kurią asimiliuoja prancūzai). „Fluxus = Mačiūnas = Fluxus = Mačiūnas = Fluxus“ (p. 327; frazės autorius – niujorkietis avangardo kompozitorius Joe Jones, 1934–1993). „Man apskritai nepatinka reklamuoti nei savęs, nei savo biografijos, nei savo veido. Vietoj biografijos galite parašyti: „Jurgis Mačiūnas (slapyvardis Gerontijus). Milano diakonas, pavaldus Ambrozijui (…) Arba rašykit paprastai: „Biografija neprieinama“ (p. 333; J. Mačiūno 1964 m. laiško Wolfui Vostelliui fragmentas).

Kompozitorius J. Cage’as (1912–1992), kurio pavardė taip pat tapo brendu, yra sakęs, jog nelaiko savęs „Fluxus“ dvasios tėvu, greičiau „lyg ir kokiu šaltiniu, lyg šaknimi“ (p. 320). Įtakingiausias XX a. kompozitorius, Tylos ir Garso filosofas, pripažino: „Iš tiesų Fluxus sumanė Jurgis Mačiūnas. (…). Tai, ką darė Mačiūnas, tikrai buvo menas, bet ne tas menas, kuris paremtas taisykle „du plius du lygu keturi“ ar net „aš tave myliu arba aš tavęs nekenčiu“ (p. 320; A. Noël įrašas dienoraštyje, 1977 m.).

„Fluxus“ (lot. flux „judėjimas“) yra pats paprastumas, judantis iš amžinybės per amžinybę į amžinybę. Jis niekam nepriklauso. Ir, pasak J. Cage’o, „Fluxus“ kūrinys neturi asmenybės atspaudo, pašalina ego. Todėl „Fluxus“ tęsiasi… Rekomenduoju porą iš daugybės interneto resursų apie „Fluxus“: www.artnotart.com/fluxus bei amerikiečių poeto Kennetho Goldsmitho (g. 1961) 1996 m. įkurtą UbuWeb.

Tai, kas tikra, apsieina be reklamos: prisimindami „Fluxus“, žmonės galvoja ne apie brendus Yoko Ono ar Johną Cage’ą, o apie (ne)paprastą lietuvį J. Mačiūną.

„Fluxus“ įtaka šiuolaikinei kultūrai

Ji milžiniška. Suklestėjo eksperimentinis menas, ypač muzika, dailė, kinas (nekalbu jau apie intermedia). Sukurta do it yourself (pasidaryk pats, DIY) estetika, padariusi įtaką punk judėjimui ir daugybei jo vedinių. Galima sakyti, jog „Fluxus“ – viso kokybiško šiuolaikinio meno pradžia. Be abejo, pats „Fluxus“ taip pat siejamas su dadaistų judėjimu, nors nuo jo ženkliai atsiplėšė, lygintas su popartu, vadinamas (post-)mail arto ir no wave pradžia.

Po J.Mačiūno mirties pirmasis „Fluxus“ etapas (1961-1978) baigėsi. Atsirado daug „Fluxus“ ar post-„Fluxus“ menininkų. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad po 1978-ųjų „Fluxus“ nebeliko. Kiti – priešingai – sako, jog judėjimas atgimė, ypač naudodamas multimedia skaitmeninio meno technologijas.

Ar tikrai „Fluxus“ mirė kartu su J. Mačiūnu? Tai – sudėtingiausias klausimas tiems, kam rūpi „Fluxus“. Galbūt bandydami atsakyti į jį, turėtume prisiminti pagrindinius „Fluxus“ principus: „Fluxus“ – tai požiūris, o ne judėjimas ar stilius; tai – intrermedia, t.y. naudojami įvairūs kasdieniai objektai, garsai, vaizdai, tekstai, kad būtų sukurti nauji objektai, garsai, vaizdai, tekstai; tai – paprasti kūriniai: nedidelio formato, trumpų tekstų ir performansų; „Fluxus“ yra smagus dalykas, humoras – labai svarbus elementas.

Jei dabartiniame mene, ypač „pasaulinėje“ „Fluxus Ministerijoje“, įžvelgsime šiuos principus, tada tai – greičiausiai „Fluxus“.

Vis dėlto profesionalumas „Fluxus“ kūryboje būtinas. Muzikantas ir mokslininkas Alanas Lichtas knygoje Sound Art. Beyond Music, Between Categories (2007) pabrėžia: „Kaip Cabaret Voltaire ir kiti Dada eros performansai, „Fluxus“ muzikiniai kūriniai nereikalavo specialaus muzikinio pasirengimo. Vis dėlto kai kurie „Fluxus“ kūrėjai turėjo rimtą muzikinį pasirengimą. Nam June Paikas studijavo muziką, parašė disertaciją apie Schoenbergą, dirbo elektroninės muzikos studijoje WDR. (…) Philipas Corneris studijavo muziką su Henry’iu Cowellu ir Olivier Messaenu. (…) Takeshi Kosugi studijavo muzikologiją koledže. (…) J. Beuysas grojo smuiku ir violončele“ (p. 146-148).

D. Higginsas teigė, kad „Fluxus“ yra ne opozicija, o abstrakčiojo ekspresionizmo „tąsa“ (extension; Brandon LaBelle, Background Noise. Perspectives on Sound Art, 2006, p. 59).

Filosofinis „Fluxus“ pagrindas, kaip teigia B. LaBelle (ten pat, p. 77), yra Maurice’o Merleau-Ponty veikalas Suvokimo (percepcijos) fenomenologija (1945 m. išleistas prancūziškai, 1958 m. – angliškai). Jame teigiama, kad pasaulis visada egzistuoja, todėl „sąmonė visada yra kažkieno sąmonė“. B.LaBelle iliustruoja šį teiginį amerikiečių konceptualiojo skulptoriaus Roberto Morriso (g. 1931) kūriniu „Untitled (Box for Standing)“ (1961), kuris vaizduoja medinę dėžę, tinkamą į ją atsistoti žmogui. Tai – menininko namelis, apribojantis jo parametrus (ne visi gi vienodo ūgio). Šis minimalistinis kūrinys atspindi ir „Fluxus“ esmę: pasaulis yra dėžutės, šiuolaikinės Platono idėjos, paprastos ir nuostabios, nes tai yra Menas.