Lapkričio 4 dieną vokiečių subtilaus techno duetas Extrawelt išleido naują albumą In Aufruhr jau seniai nieko ypatingo nepateikiančioje Cocoon Recordings įrašų studijoje. Tai antrasis pilno metro tranzerių (taip, tranzerių) Arne Schaffhausen ir Wayan Raabe darbas po šiuo sceniniu slapyvardžiu.
Į elektronikos žvaigždžių padangę šie du draugai iškilo būtent po Extrawelt ikona, kuri pavergė publiką Soopertrack, Titelheld ar 8000 kompozicijomis. Susidėjo su James Holden, Sven Väth, buvo pradėti traukti į visokias mainstream‘o kompiliacijas, kurias mixavo populiariausi pasaulio dj. Šlovė, valio.
Viskas būtų daugiau negu fantastiška, jei nebūtų šitaip pasikeitęs Extrawelt projekto skambesys. Šie šokinės muzikos entuziastai su sava kūryba trankosi po visą pasaulį daugiau nei 14 metų, kuomet buvo išleista jų (tuometinis pseudonimas – Spiralkinda) ir Planet Ben plokštelė Triple Helix. Vėliau sekusi 1998 metų pažintis su X-Dream‘ų vyrais pagimdė antrąjį 12 colių darbą Blah. Kiek vėliau Arne ir Wayan persivadino Spirallianz ir po šiuo štampu pradirbėję keletą metų sukūrė savitą psy-trance ir šalto techno mišinį, kuris išgarsino juos kaip unikalios muzikos atstovus kosmoso aplinkoje. Vėliau jie sukūrė Midi Miliz, dėl kurio aš visuomet dvejodavau – ar tai marketinginis įrankis, ar jų „naujo“ skambesio rezultatas. Kabutės tam, nes Spirallianz ir Midi Miliz yra faktiškai vienodo tipažo, vokiško tikslumo, stogą raunanti muzika, sujungta iš techno, industrial, minimal, psy-trance, electro, ambient, experimental mišinių. Greta jie taip išlaiko draugystę su X-Dream‘ų vadu Marcus C. Michael, su kuriuo įkurtas dark tech/trance projektas The Delta ir ambient/downtempo kūrybinis vaisius – Downhill.
Visa tai vardinu tik todėl, kad atradus juos kaip Midi Miliz, pasinėriau į didesnį panašios muzikos labirintą ir kur tik beeidavau, atsimušdavau į duris, ant kurių lentelių būdavo prikalti šių dviejų vyrukų vardai. Atidarius jų kabinetus, nesvarbu kaip jie besivadintų, slėpdavosi nauji potyriai bei išgyvenimai, kurie dažniausiai sukeldavo šiurpo greičio lenktynes kūne.
Jei seniau Arne ir Wayan tęsdavo „tobulaus“ pavadinimo ir savo muzikos skambesio sąryšio paieškas ir nuolatos keisdavo savo etiketes, tačiau jų muzika nuo to nenukentėdavo. Taip, kaip buvo pradėtas Extrawelt projektas, labai rimtai pamąsčiau, kad toliau jau ir nebėra kur. Jie tiesiog tobuli. Tačiau ilgainiui, kažkur nuo 2007 metų, jie prasidėjo keistis į tą pusę, kuri man nėra labai priimtina. Skambesys nulengvėjo, pasidarė banaliausias, koks galėtų patapti šokiniu požiūriu – nei šokamas, nei besiilsintis, nei negirdimas, nei erzinantis – tiesiog joks. Galbūt tai evoliucijos pasekmė, ar tiesiog mėgstamos muzikos kūrimas būtent šiuo momentu.. galbūt, nežinau. Jei yra tiesiog taip, tuomet nereiktų po Spirallianz pseudonimu erzinti gomurį ir išleisti tokių gabalų dar 2009 metais.
Trumpai tariant, jei ant In Aufruhr nebūtų puikavęsis autorių pavadinimas, spragtelėčiau persukinėdamas kelias kompozicijas, numesčiau šalin ir eičiau klausyt kito. Tik keletas dainų iš 14 pasirodė originalesnės, gilesnės ir jų senesnio stiliaus – Phoebe, 808 State, Pontiac ar Dumb Age. Visos kitos – verčiančios kiek žiovauti ir kažko ypatingo nepateikiančios. Panašu, kad galingesnių laikų taip ir nesulauksiu, nes viskas tampa labai madinga, lengva ir paviršutiniška, kaip dabar ir mėgsta visi. Jei tai būtų nežinomi bičai – nevertinčiau taip neigiamai, tačiau kai iš inovatyvių, kiek agresyvių muzikos žvėrių jie patampa stileivomis su prancūziškais šalikais, darosi kiek liūdna.
Tenka pripažinti, kad tai – ne pačių jų geriausių dainų rinkinys, bet bent iš smalsumo užmesti ausį – vertėtų.
