Neseniai nuoširdžiai paburnojau ant kvailių, kurie įsivaizduoja kuriantys meną, lipdydami iš maisto visokias nesąmones. Dabar atėjo laikas kitiems – sustoti matyt nepavyks.
2012 metais čiliakas sugalvojo, kad bus žiauriai prikolas išsiųsti vieną iš savo pašarinių picų į kosmosą. Kaip tarė – taip padarė. Išsiuntė, paplojo katučių, pica dingo, wow! Ir kas? Reklama čia tokia? Nemanau. Jei žmogus bent kiek protaujantis – supras, kad picos siuntimas į kosmosą yra betikslis. Šiukšlių ten sočiai. Jei žmogus bent kiek protaujantis taip pat supras, jog reikia būti pažengusiu asilu, kad užsiimti tokia nesąmone ir į ją sukišti sunkiai skiestą alų nešiojančių čiliukų uždirbtus pinigus.
Turbūt buvo naivu tikėtis, kad viskas tuo pasibaigs ir galėsim gyventi toliau, galvodami bei vesdami save ekologiškai (madinga juk taip dabar). Bet kur tau! Blaškausi aš anądien internete ir randu dar vienus čiliako urodų komandai prijaučiančius. Kažkoks japonų chudožnikas su savo draugeliais sumąstė, kad į kosmosą reikia gabenti Bonsai medelį. How cool is that? Nusiųskime gyvą medį dangun, nužudykime jį, paterškime ir pasidžiaukime. Kodėl? – O kodėl gi ne?
Ir daug tokių kvailių. Taip pat virš mūsų galvų sėkmingai buvo patalpinta golfo lazda, kėdė, Charles Duke šeimos nuotrauka (šitame dar randu kažkiek logikos), androidinis telefonas, jūros ežys, popierinis lėktuvėlis, saldi bulvė, etc.
Turiu ir aš vieną idėją – nusiųskime kosmosan gatavą šūdą. Bus bent šioks toks pareiškimas apie tai, kuo gyvename čia. Gal tada pasijausime geriau, šūdinai bus kaip danguje, taip ir žemėje.
Ačiū už dėmesį. Bučiniai.
