Visąlaik žavėjausi Stewartu. Jo mąslus techno prieš 10 metų pakeitė mano požiūrį į daugelį dalykų. Tylėjęs daugiau nei 7 metus, jis grįžo su albumu Ivory Coast Broadcast. Ir turbūt geriausiu jo istorijoje.
Prieš mėnesį pasirodžius jo Boiler Room’o serijai, buvo galima susidaryti preliminarią nuomonę, kad simple techno čia nebus. Ar išvis techno. Stewartas patapo visiško downtempo kūrėju ir tai pasijaučia nuo pirmojo kurinio Desolation Peak, atidarančio albumą. Gajus tripinis ritmas su įsivaizduojamo tamsaus miesto saksofonais. Tamsu, vėlu ir romantiška. Ir taip visą albumą.
Puikiai užduotas albumo tonas kinta ritmų eigoje, vietomis patapdamas kelias procentais greitesniu, tai letesniu. Nuotaika tolygi, balansuojanti tarp urbanistikos ir kosmoso. Pagrindinis albumo išskirtinumas – potyriai ir atradimai kompozicijose. Tai lyg psichodelinės pasakos, kuriose nėra pasikartojimo, vien išgyvenimai. Kelios interlude kompozicijos suriša kūrinius vis stipriau, nors sąsaju ir taip apstu.
Stengiausi išskirti sau labiausiai patinkantį kūrinį iš albumo, norėdamas prisirišti prie kažkokios ašies, tačiau nepavyko. Ivory Coast Broadcasting ir yra sukimosi centras. Tačiau jei reiktu išskirti, turbūt tai būtų kūrinys, man labiausiai issiskyres (vien pavadinimu) – Exits Have Been Chained (For Safety).
Daug metų žavėjausi jo albumu Stabiles. Dabar turėsiu dar vieną.
