Pauliaus Markučio (a.k.a. Sraunus) veiklą seku beveik nuo pradžios. Po paskutinio man patikusio Novellas EP vien 2015-ais jis išleido dubo CDR’ą Season 1, ambiento kasetę Vibrant Dead Rock bei perleido ankstesnį albumą Asperatus Clouds.
Nepaisant fakto, kad visi trys minėti leidiniai fiziniu formatu šiuo metu yra išparduoti (o tai ne pati sunkiausia užduotis, kuomet tiražas – 50 vienetų), manęs neapleidžia jausmas, kad kažką Paulius daro ne iki galo teisingai. Iš pirmos pastraipos yra akivaizdu, kad Sraunaus produktyvumo stoka neapkaltinsi. Dar svarbiau, kad su muzika taip pat viskas tvarkoj. Problemą įžvelgiu muzikos pateikime, sklaidoje, marketinge, reklamoje ar kaip kitaip bepavadintumėme šią veiklą. Ypač turint omeny užsienio rinką.
Tuo tarpu Pauliaus kolega Aleksas (a.k.a. Grad_u), panašu, jog suvokė, kad bent ketvirtadalį (o gal net pusę!) to laiko, kurį skiri muzikos prodiusavimui, reikėtų skirti ir jos „reklamavimui“ (kol neturi vadybininko). Grad_u puikiai sekasi užsienyje. Jo muziką jau yra išleidęs legendinis leiblas Echocord, bei legendiniu dar pretenduojantis tapti Knowone. Ne ką prasčiau užsieniečiai išperka Alekso relyzus nuosavuose leibluose Redscale ir Greyscale.
Tad, turint omeny, kad abu veikėjai nuo seno kartu leidosi Sutemų rinkinyje, turėjo bendrą leiblą Dumblys, bei ne kartą yra groję fiestivaliuose/vakarėliuose, buvo tik laiko klausimas, kada jų takeliai vėl susikirs.
Sklando gandai, jog albumo Atmospheric Insomnia priešistorė tokia, kad Sraunus ir Grad_u sumanė nuveikti kažką drauge (patys žinot, kad dabar madingos lygtys Modeselktor+Apparat=Moderat arba Talabot+Boman=Talaboman). Bet tai kol kas paslaptis, tad niekam nepasakokit.
Šalutinė šio susikirtimo išeiga buvo tokia, kad Paulius prisiuntė Aleksui tiek naujų kūrinių, kad jų pakako albumui. Leidykla Greyscale čia pat. Beliko tik atrinkti gabalus ir tinkamai išrikiuoti.
Albumą atidaranti kompozicija Arpiaus yra kažkas monstriško, kitaip negaliu pavadinti. Su šiuo gabalu Sraunus ištrynė ribas tarp dub techno ir deep techno bei įsibrovė į Claudio PRC ar Luigi Tozzi būdingas erdves.
„Samanos ir pušys“, kaip vaidinu panašaus kirpimo skambesį.
Paklausykit patys.
Po tokios surrealios įžangos Sraunus grįžta į įprastas dub techno vėžias, kurias seniau praminė Basic Channel, DeepChord ir jų pasekėjai. Produkcijos prasme Pauliui gal ir nepavyksta priartėti prie minėtų meistrų, bet man labiausiai patinka tai, kad jis neskuba (skirtingai nei pvz… Girių Dvasios). Kurinių tempas čia „toks, kokio reikia“, trukmė dažniausiai svyruoja nuo 7 iki 9 minučių.
Iš septynių gan panašių gabalų (be įžanginio) dar išskirčiau penktuoju numeriu pažymėtą Metapadas, kuris po dviejų minučių erzinimo ir kirkinimo įjungia proper bytą. Gautųsi gražus vinilas su dviem stipriais abi puses atidarančiais gabalais. Nors, atsižvelgiant į albumo trukmę, ko gero, tektų leisti dvigubą plokštelę.
O kol plokštelės nėra – (call to action!) labai raginu įsigyti (bent) vieną iš penkiasdešimties rankų darbo bei unikalaus Greyscale serijai būdino dizaino CD.
