Vasario pradžioje praūžęs Speigas šįmet prasilenkė su žiemos vėjais ir šalčiais. Kablio kolonas ir monolitus gaubė veikiau vėlyvo rudens dargana, tačiau vidinėje erdvėje buvo šilta ir jauku. Ten buriavosi daug šiltų ir malonių veidų, sambrūzdyje belaukiančių šio muzikinio spektaklio, šįmet numačiusio gana eklektišką selekciją. Tiesą sakant, mano muzikiniam skoniui šis Speigas, ko gero, buvo artimiausias iš visų buvusių, nes visuma puikiai atitiko gana platų estetinį diapazoną – nuo Bulgarijos istorija persunkto post punk iki Berlyno avangardo pogrindžio akcionisto. Plati, bet konceptualiai gražiai limpanti visuma be jokių neskanių derinių.
Patricia Kokett aka Gediminas (Vilkduja, Flesh Flash) tamsiais noise/drone/experimental garsais gražiai įvedė būsimą vyksmą į vėžes. Įžengus į salę dundėję Raime bosiniai ekskursai neužilgo perėjo prie triukšmingesnių abstrakcijų. Taip, DJ amato Gedas galėtų imtis ir dažniau.
Pirmoji programoje ANY. Su šios damos kūryba nespėjau susipažinti, tad neturėjau jokių išankstinių nuostatų bei lūkesčių. Labai nemėgstu stereotipizuoti ar vertinti muzikos pagal lytis, tačiau stebint ANY pasirodymą sukirbėjo mintis, kad moterų atliekamas noise/industrial ar power electronics visgi yra gana savitas ir unikalus reiškinys, dvelkiantis ne tik koncentruotu emociniu proveržiu, bet ir kažkokiu gąsdinančiu trapumu bei fatališkumu, sumišusiu su pykčiu bei rafinuotesne estetika bei kapstantis gerokai gilesnes pasąmonines gelmes nei dalis politika, brutalumu ar tiesiog agresija persunktos ekstremalios elektronikos. Kažkodėl galvon šovė Pharmakon ar Posh Isolation leiblo projektai, tarsi atveriantys savotišką noise/industrial subžanrą, naują emocingesnį estetinį lygmenį. ANY žaviai balansavo tarp elegancijos bei triukšmo ir buvo kažkas tarp Maja Ratkje, Margaret Chardiet ar net Karin Dreijer Andersson.
Besiklausant sekusio OORCHACH eilinį kartą teko susimąstyt dėl vis niekaip nepastebimos bei pasauliniuose leidiniuose nefigūruojančios Lietuvos experimental scenos. Toks projektas laisvai galėtų dalintis šlove su didžiąją dalimi dabartinės scenos šviesulių bei paišytis į kokio Unsound festo programą ar Downwards ar Blackest Ever Black leiblų roosterį. Pofkės vyniojamas organiškas, lo-fi ūžesiu persunktas tribal/drone/industrial neturi ekvivalentų. Nepaisant garso monolitiškumo bei aštrumo, giluminėse muzikos paraštėse slypi ne betonas, o veikiau juodžemis, beribės pelkės, laukai, miškai ir girios. OORCHARCH neturi to sintetinės nykumos jausmo. Tai veikiau analoginis speigas.
Sudden Infant pasirodymo aprašymą, ko gero, reiktų kirsti į dvi dalis – pačio koncerto aptarimo bei garsiojo konflikto inspiruotų pamąstymų. Pradėsiu nuo antrojo. Visų pirma, kilo mintis, kad koncertiniai incidentai būna dviejų tipų. Vieni būna neatsiejama meninio perfomanso/provokacijos dalimi (pvz.: power electronics perfomansai), o jei ir nebūna tai tiesiog turi tam tikrą kultūrinę reikšmę bei įeina į istoriją (pvz.: Joy Division ir skinų susirėmimai). Kiti būna tiesiog užpisantys nesusipratimai, neturintys jokios “išliekamosios” vertės, jei taip galima pasakyt. Speigo incidentą priskirčiau antrąjam tipui. Pirma, iš Joke Lanz pusės nebuvo jokios provokacijos – tai nebuvo power electronics perfomansas, tai nebuvo net tiesiogiai į auditorijos reakciją nukreiptas ar provokuojantis perfomansas. Klausimas What do you know about your fathers? buvo grynai retorinis, be didelio provokacinio užtaiso. Joke Lanz pasirodymas buvo veikiau vieno žmogaus garsinis mono-spektaklis apie urbanizme įkalintą neurotikų kartą be ambicijų ir sektinų pavyzdžių. Nors krano operatoriaus metafora gali būti ir labai labai daugialypė.
Tad tas fuck you šiame kontekste nuskambėjo panašiai neskaniai kaip būtų nuskambėjęs teatro salėje. Tiesa, atlikėjui taip pat nereikėjo nusileisti ir statyt durniaus į vietą, bet ne visi vienodai reaguoja. O pasirodymas buvo puikus – džiugu, kad Joke pasireiškė ne tik kaip performeris, bet pateikė ir puikią, energingą aštrių garsų bei ritmikų iškrovą.
Sekantis – OBŠRR. Ir po šio perfomanso projektas drąsiai kopia į mano geriausių tautinių projektų penketuką ir įsicementuoja ten ilgam. Kaip pavadint OBŠRR muziką jau nebežinau. Čia susipina tiek daug man artimos estetikos – pasąmonėje išsilieję vaikystės prisiminimai atsiveria juodai baltomis garso skaidrėmis, išsitaško kone coldwave energetika, sumišusia su kažkokiu archainiu prarasto laiko ilgesiu, nostalgija, retrospektyvine atminties estetika. OBŠRR žaidžia mūsų kartos giliais vaikystės archetipais. Kartos, kurios pasąmoniniuose kloduose dar glūdi užslopintos transmisijos iš monolitų apsuptų žaidimų aikštelių O Vakaro Prašymas yra vienas ryškiausių Lietuvos hauntology pliūpsnių. Kartu su nugriautu kosminiu Karoliniškių Čiauškučio darželiu, kas man kažkiek reprezentuoja giluminę projekto estetiką.
Voyvoda grąžiai ištraukė iš minėto sapno ir pemetė į griežto post punk/goth rock erdvę. Scenoje bulgarai šutina atsakančiai – albumų atmosferinio vaibo bei folko momentų nė kvapo. Viskas statoma ant griežtų rifų bei aštresnius minėtų Joy Division momentus menančių ritmikų. Išgryninta kokybiška tusovkė ir didžiulė energijos iškrova. Labai puikus baigiamasis akcentas, graži reziumė. Nuoširdumas įtikino, dinamika irgi
Pabaigai, šiųmetinis Speigas dar labiau įrodė, kad Agharta vystoma linija rafinuotai plečiasi į vis platesnius tamsesnės alternatyvos paribius. Speigas iš nedidelio noise/industrial bendraminčių sambūrio išvirto į vieną esminių ir spalvingiausių sostinės kultūrinių įvykių. Paflirtavęs su įvairias žanrais, festivalis šįmet įgavo ryškias koncepcines gaires. Dabar belieka jas išlaikyti, tuo pat metu besidairant į naujus garso horizontus.
Photo by Launagis.
