Magnus Birgersson, po sceniniu slapyvardžiu Solar Fields 2011 gruodžio vidury išleido albumą Until We Meet The Sky. Kaip ir įprasta, Ultimae Records studijoje. Kaip ir įprasta, beveik nieko naujo jis nepateikė.
Albumas susideda iš 12 naujų kūrinių, kurie yra visiškai standartiniai Ultimae Records skambesio, apie kurį jau net pasidarė nuobodu šnekėti. (..nejaugi tik savininkas Aes Dana bent kažkurį knob’są pasuka kitaip nei kiti?..). Kadangi nuo seno vistiek buvau lengvai apsėstas šios įrašų studijos darbų, mano klausymas neaplenkdavo ir Solar Fields, kuriam nuo pat pradžių jaučiau nebylią priešpriešą. Jis vienintelis atrodė pernelyg saldus, per daug geranoriškas iš visų įrašų studijos komandos narių, todėl naująjį jo albumą sutikau su ne-per-dideliu entuziasmu. Prisipažinsiu, jog buvau maloniai nustebintas.
Albume yra net trys nuostabūs kūriniai, kurie šauniai prablaško tarp pakankamai nuobodokų, tačiau neerzinančių kitų albumo kūrinių. Labai grąžiai išlaukta originali IDM/downtempo ritmika kūriniuose When The Worlds Colide, Night Traffic City ir Until We Meet The Sky uždedanti tam tikras Until We Meet The Sky grožio gaires, tačiau to negana. Tikrai esu girdėjęs originalesnių ir prasmingesnių ambient albumų, taigi šis turi tenkintis tik kaip kambario fonas, neblogai sueinantis niūrų žiemos vakarą.
Iš esmės albume nėra nieko bloga, bet ir gero nedaug. Viskas tiesiog paprasta ir per lengvai/mažai emocinga. Emocijos, kurių klausant lauki, neaplanko nei minčių, nei kolonėlių. Pataikoma į pilką viduriuką, kurio negalima pavadinti nei drone elektronika, nei downtempo raminamuoju. O tikslus pozicijos neužsiėmimas šiais laikas yra labai skeptiškai priimamas. Bent jau iš mano pusės.
Gaila, tačiau Magnus, nors ir turėdamas pakankamai potencialo (tai yra jau 10 asmeninis pilno metro darbas), apsiriboja vidutinybės centru, nė kiek nepajudėdamas žvaigždžių pasaulio link.
