Silver_Linings_Playbook_1

Rudeniop pamačiusi Silver Linings Playbook trailerį, kažkodėl šį filmą iškart nurašiau. Knygos neskaičiau, o iš trailerio tepasirodė, kad bus eilinė meilės istorija, nelabai įdomi ir greičiausiai net kiek nuvalkiota. Net vaikystės herojus R. De Niro nepapirko. Kai vėliau pamačiau, kad jis nominuojamas aštuoniems Oskarams, išgirdau gerų atsiliepimų iš draugų kinomanų, pamaniau, kad greičiausiai būsiu stipriai nuvertinusi ir visgi reiktų pačekint. Pagaliau radau tam laiko ir turbūt tegaliu pridurti, jog nepamenu, kada paskutinį kartą taip stipriai būtų suklaidinęs traileris.

Režisierius  David O. Russell šiuo filmu užkelia kartelę pats sau, netgi lyginant su daugelį sužavėjusia 2010 m. juosta The Fighter. Nors kai kurie kokybės ženklai išlieka tie patys – įdomūs ir atmintin įsirėžiantys personažų dialogai, puiki aktorių vaidyba, – šis filmas pačia siužetine linija man atrodo kur kas originalesnis.

Istorija pasakoja apie vyrą, kuris prarado viską, – darbą, namus, žmoną. Visa tai nutiko, kai grįžęs namo, užtiko savo žmoną, duše besismaginančią su bendradarbiu. Pratrūko. Žmonos meilužį sumušė kone mirtinai. Ir tokiu būdu nelabai kuo išskirtinis mokytojas Patas Solatano (akt. Bradley Cooper)  teismo buvo išsiųstas aštuoniems mėnesiams intensyvaus gydymo į psichiatrijos ligoninę.

Filmas prasideda scena, kuomet Pato iš ligoninės pasiimti atvažiuoja jo mama Dolores (akt. Jacki Weaver). Grįžus namo, paaiškėja, kad jo gyvenimas gerokai sumaitotas, – darbas prarastas, mokykloje niekas jo nenori matyti, pažįstami, sutikę gatvėje, baiminasi ir vengia kalbėti, žmona, kurią jis toliau kaip apsėstas vis dar myli, išsikrausčiusi ir nepalikusi jokios žinios apie save. Jis priverstas gyventi su tėvais, jam paskirtas elgesį nuolat prižiūrintis policijos pareigūnas. Patas gyvena vienintele viltimi, kad privalo atsitiesti, kažkokiu būdu susitvarkyti savo gyvenimą ir jo žmona vėl pas jį sugrįš. Jie ir vėl bus laimingi.

SILVER LININGS PLAYBOOK

Viskas pasisuka įdomesne linkme, kai Patas sutinka tokią pat gyvenimo negandų sutrikdytą Tiffany (akt. Jennifer Lawrence).Tarp jų užsimezga įdomi draugystė, nelabai suprantama tiems normaliems. Jie atvirauja apie iki nervų breakdowno privedusius įvykius, dalijasi širdies skauduliais ir komiškai pasakojasi apie tai, kurie vaistai kelia snaudulį ar užkala širdį. Jų santykių užuomazgas, vystymąsi bei kismą stebėti yra baisiai įdomu, nes viskas vyksta itin dinamiškai, su krūva nejaukių, keistų momentų bei pasiuntimų vienas kito velniop.

Pati siužetinė linija tave paprovokuoja susimąstyti, kokia plonytė linija yra tarp bepročio ir sveiko žmogaus. Mano nuomone, filmu siekta parodyti, kiek nedaug tetrūksta, jog visuomenės akyse būtum nebetraktuojamas normaliu ir gebančiu teisingai atlikti savo galybę socialinių vaidmenų. Užtenka vieną kartą pratrūkti. Filmą žiūrėdama, kažkaip prisiminiau savo vieno dėstytojo kažkada pasakytus žodžius, kad kiekviena visuomenė save pati apsibrėžia tam tikru būdu pagal tai, ką laiko normaliu elgesiu, o ką nuokrypiu nuo normos. Filme panašią idėją galima išgirsti iš paties Pato lūpų, kuomet jis klausia savo tėvo (akt. Robert De Niro), kodėl jis esąs toks tikras, kad būtent  Patas nesupranta, kas ir kaip vyksta, kodėl jie visi mano, kad jie yra teisūs, – gal būtent jautrių nervų Patas žino ir supranta apie pasaulį kai ką daugiau? Atsakymas, žinoma, nepateikiamas, R. De Niro tik mąsliai nudelbia akis žemyn, tačiau pagalvoti visai yra apie ką.

Apskritai vertinant filmą, turbūt negalėčiau jo priskirti nei tam mainstreaminiam Holivudui, nei Amerikos nepriklausomam kinui. Jis man pasiklydęs kažkur tarp šių dviejų kategorijų ir turbūt visa įmanomai gerąja to prasme. Nors tema sudėtinga ir skaudi, tiek santykis šeimoje, tiek pats įvykis nėra pateikiami per žiauriai, – taip žiūrovas yra  priverčiamas susimąstyti, tačiau pernelyg neapsunkinamas, per stipriai ar bereikalingai nedirginamas. Tokiu būdu didesnis svoris kliūva asmeniškų išgyvenimų aptarimui, dialogams bei monologams, kurie, kaip jau minėjau, yra išdirbti ir stiprūs (kaip ir būdinga režisieriui David O. Russellui).

Silver_Linings_Playbook_3

Kalbant apie aktorius, tai turbūt abiems pagrindiniams aktoriams – tiek Bradley Cooper, tiek ir Jennifer Lawrence – norėtųsi ploti atistojus. Bradley Cooperis niekada nebuvo kažkoks mano favoritas ar tas, kurį pamačius caste, dėl to užsimanyčiau žiūrėti filmą. Pirmasis filmas, kuriuo jis į save atkreipė didesnį dėmesį, turbūt buvo dar visai nesenas 2011 m. Limitless. Iš principo iki pastarojo, kalbėti apie kažkokius ženklesnius jo pasiekimus vaidyboje ar tinkamą vaidmenų pasirinkimą, nelabai ir galima, tačiau Patą Solatano, mano nuomone, jis suvaidino tiesiog nepriekaištingai. Paklaikęs žvilgsnis, tas net žiūrovui perduodamas nerimastingumas, – viskas išjausta iki paskutinio lašo. Kol kas tikrai geriausias jo karjeros vaidmuo, verčiantis tik dar stipriau laukti The Place Beyond The Pines.

Jaunoji Jennifer Lawrence visai nenusileidžia savo partneriui. Labai nustebau tik po filmo sužinojusi, kad tarp jos ir B. Cooperio net penkiolikos metų skirtumas, ko visai nematyti filme, nes jie kaip tik atrodo vienas į kitą įsiklausantis ir puikiai derantis duetas. J.Lawrence vaidmuo – stipri, gyvenimo nepalepinta, šiek tiek pasileidusi, tačiau kartu nepaprastai žaviu moteriškumu spinduliuojanti asmenybė. Turbūt tikrai tiesa, kad moterims  beprotystė tinka. Na, bent jau J. Lawrence tai tikrai, net prikibti nėra prie ko.

Tad galiu tik dar kartą tyliai pakikenti iš tų, kurie verkė, kad 2012 m. filmais turtingi nebuvo. Atrodo, seku viską kiek įmanoma, tačiau va net metams pasibaigus galima atrasti malonių nuo praeitų metų užsilikusių staigmenų. Ir kilsteliu skrybėlaitę prieš tuos suru.lt kolegas, kurie norėjo šią juostą į mūsų filmų top 10 įtraukti, – tikrai verta dėmesio juosta, bet taip jau būna, demokratija mažumas pavergia, tai, oh well, ne visi į topus ir patenka. Politika politika.

If you stay positive, you have a shot at a silver lining.

Ašaros Kinas

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *